Pragmatizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Pragmatizmas – filosofijos kryptis, susiformavusi XIX a. pab. – XX a. pr. JAV. Vertina filosofiją ir sprendimus pagal naudingumą ir rezultatus praktikoje. Pragmatizmo teorija kelia uždavinį moksliniais metodais analizuoti ir pagrįsti mąstymo struktūras bei sprendimus, siekiant racionalaus, efektyvaus bei veiksmingo pritaikymo praktikoje.

Čia „teisinga yra tai kas pateisinama praktinėmis išvadomis“, o tiesos kriterijus yra jos pateisinamumas praktikoje.

Pragmatistus (Čarlzą Pirsą (Charles Peirce), Viljamą Džeimsą (Wiliiam James), Džoną Diujį (John Dewey)), nors jie laikėsi skirtingų pozicijų, vienijo vienas tikslas: jungti teoriją ir praktiką.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • William James „Pragmatizmas: naujas kai kurių senų mąstymo būdų pavadinimas“. – Vilnius, Pradai, 1995, ISBN 9986-405-22-X