Pagrindinė aritmetikos teorema

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Pagrindinę aritmetikos teoremą 1801 metais įrodė Gausas. Gausas panaudojo šią teoremą Ležandro simbolių aritmetikoje.

Pagrindinė aritmetikos teorema, teigia, kad bet kuris sveikasis skaičius gali būti išreikštas pirminių skaičių sandauga (faktorizuotas) vieninteliu būdu. Pavyzdžiui,

Teorema teigtų, kad 1200 gali būti išskleistas pirminių skaičių sandauga. Ir visada tame skleidinyje bus tik keturi 2, vienas 3, du 5, kitų variantų nėra.

Jei daugikliai nebūtų pirminiai skaičiai, faktorizavimas gali nebūti vienintelis (pvz., 12 = 2 × 6 = 3 × 4).

Ši teorema yra vienintelė priežastis, kodėl 1 nėra laikomas pirminiu skaičiumi. Jei jis toks būtų, faktorizavimas nebūtų vienintelis, pavyzdžiui 2 = 2×1 = 2×1×1 = ...


Praktiniai taikymai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kanoninis skaidinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kiekvieną natūralųjį skaičių n vieninteliu būdu išskaidome pirminių skaičių sandauga:

kur p1 < p2 < ... < pk yra pirminiai skaičiai, o n yra natūralieji skaičiai. Šis skaidinys tinka visiems teigiamiems skaičiams, tame tarpe ir 1. Pagal susitarimą, jei daugiklių nėra (situacija k = 0), .

Tokio tipo skaidinys vadinamas kanoniniu n skaidiniu arba kartais standartine n forma. Pavyzdžiui,

999 = 33×37,
1000 = 23×53,
1001 = 7×11×13.

Jei postuluosime, kad galimi ir neigiami laipsniai, tokiu būdu galėsime apibrėžti ir racionaliųjų skaičių kanoninius skaidinius.

Aritmetinės operacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kanoninis sandaugos skaidinys, dviejų skaičių a ir b didžiausias bendrasis daliklis (DBD) ir mažiausias bendras kartotinis (MBK) gali būti išreikštas a ir b kanoniniais skaidiniais:

Žinoma, dideliems skaičiams šios formulės praktinės naudos turi mažai.

Įrodymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skaidinio egzistavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mes norime parodyti, kad bet kokį natūralųjį skaičių, didesnį už 1 galime išskaidyti pirminių skaičių sandauga. Panaudojame matematinę indukciją. Tarkime, kad prielaida teisinga visiems skaičiams tarp 1 ir n. Jei n yra pirminis tai daugiau nieko įrodinėti nebereikia. Jei ne, tai visada yra a ir b, tokie, kad n = ab ir 1 < ab < n. Tuomet, a = p1p2...pj ir b = q1q2...qk yra pirminių skaičių sandaugos. Iš to seka, kad n = ab = p1p2...pjq1q2...qk irgi yra pirminių skaičių sandauga.

Skaidinio vienatis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarkime, kad s > 1 galima išreikšti pirminių skaičių sandauga dviem būdais:

Mes norime parodyti, kad m = n, o kiekvienam qj atitinka vienas pi.

Kadangi p1 yra skaičiaus s daliklis, iš Euklido lemos išplaukia, kad vienas iš qj taip pat dalinasi iš p1; Jei reikia, pakeičiame qj indeksus taip, kad p1 dalijasi iš q1. Tačiau q1 yra pirminis skaičius, todėl jo vieninteliai dalikliai yra jis pats ir 1. Tuo būdu, p1 = q1,

Panašiai samprotaudami padarysime išvadą, jog, p2 turi būti lygus vienam iš likusių qj. Jei būtina, pakeičiame indeksus taip, kad p2 = q2. Tuomet

Taip galime padaryti kiekvienam skaičiaus m daugikliui pi, parodydami, kad mn, o kiekvienam pi atitinka qj. Pritaikydami tokius pat argumentus ir kita tvarka, gautume nm (taigi iš to seka m = n), o kiekvienam qj atitinka pi.


Apibendrinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis apibendrinimus pateikė Gausas savo antrojoje 1832 metų monografijoje. Joje jis nagrinėjo kompleksinius skaičius a + bi, kai a ir b yra sveikieji skaičiai. Šiuolaikinėje matematikoje tos struktūros vadinamos žiedais ir žymimos Gausas parodė, kad tokiame žiede yra keturi vienetai ±1 and ±i, o nenulinius ir nevienetinius žiedo elementus taip pat galima suskaidyti į dvi klases - pirminiai ir sudėtiniai skaičiai. Pastarieji gali būti vieninteliu būdu išskaidyti pirminių skaičių sandauga.

Panašiai, 1844 metais Eizenšteinas nagrinėjo žiedą , kuriame   ir yra šeši vienetiniai elementai . Tame žiede taip pat galima vienintelė bet kokio nenulinio žiedo elemento faktorizacija.

Tačiau yra žinoma žiedų, kur ši teorema negalioja. Jei turime, pavyzdžiui, žiedą . Jame

Tokie pavyzdžiai privertė peržiūrėti pirminio skaičiaus sąvoką žieduose. Daugikliai čia gali netenkinti Euklido lemos. Pavyzdžiui, 2 nėra (1 + √−5) arba (1 − √−5) daliklis, nors iš 2 dalijasi jų sandauga 6. Todėl 2 žiede vadinamas neredukuojamu (dalinasi iš savęs ir 1), bet nėra pirminis . Tačiau bet kuris pirminis skaičius žiede turi būti neredukuojamas.

Nagrinėdamas tokius žiedus 1843 metais Ernestas Kumeris įvedė idealiojo skaičiaus sąvoką, kurią vėliau vystė Ričardas Dedekindas 1876.

Taip pat žiūrėkite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

The Disquisitiones Arithmeticae has been translated from Latin into English and German. The German edition includes all of his papers on number theory: all the proofs of quadratic reciprocity, the determination of the sign of the Gauss sum, the investigations into biquadratic reciprocity, and unpublished notes.

(1986) Disquisitiones Arithemeticae (Second, corrected edition). New York: Springer. ISBN 978-0-387-96254-2.

(1965) Untersuchungen über hohere Arithmetik (Disquisitiones Arithemeticae & other papers on number theory) (Second edition). New York: Chelsea. ISBN 0-8284-0191-8.

The two monographs Gauss published on biquadratic reciprocity have consecutively numbered sections: the first contains §§ 1–23 and the second §§ 24–76. Footnotes referencing these are of the form "Gauss, BQ, § n". Footnotes referencing the Disquisitiones Arithmeticae are of the form "Gauss, DA, Art. n".

(1828) Theoria residuorum biquadraticorum, Commentatio prima. Göttingen: Comment. Soc. regiae sci, Göttingen 6.

  • Gauss, Carl Friedrich (1832), Theoria residuorum biquadraticorum, Commentatio secunda, Göttingen: Comment. Soc. regiae sci, Göttingen 7 

These are in Gauss's Werke, Vol II, pp. 65–92 and 93–148; German translations are pp. 511–533 and 534–586 of the German edition of the Disquisitiones.

Baker, Alan (1984). A Concise Introduction to the Theory of Numbers. Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-28654-1.

(1956) The thirteen books of the Elements, Translated by Thomas Little Heath, Second Edition Unabridged, New York: Dover. ISBN 978-0-486-60089-5.

(2004) Fundamental theorem of arithmetic, 179–185.

(1972) Elementary Introduction to Number Theory, 2nd, Lexington: D. C. Heath and Company..

(1970) Elements of Number Theory. Englewood Cliffs: Prentice Hall..

(1994) Prime Numbers and Computer Methods for Factorization (second edition). Boston: Birkhäuser. ISBN 0-8176-3743-5.

Weil, André [1984] (2007). Number Theory: An Approach through History from Hammurapi to Legendre. Boston, MA: Birkhäuser. ISBN 978-0-817-64565-6.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]