Paberžė (Kėdainiai)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Portal.svg
Paberžė
Paberzes-baznycia.jpg
Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia

Paberžė
Koordinatės 55°30′22″š. pl. 23°58′01″r. ilg. / 55.506°š. pl. 23.967°r. ilg. / 55.506; 23.967 (Paberžė)Koordinatės: 55°30′22″š. pl. 23°58′01″r. ilg. / 55.506°š. pl. 23.967°r. ilg. / 55.506; 23.967 (Paberžė)
Apskritis Kauno apskrities vėliava Kauno apskritis
Savivaldybė Kėdainių rajono savivaldybės vėliava Kėdainių rajono savivaldybė
Seniūnija Gudžiūnų seniūnija
Gyventojų skaičius 18 (2011 m.)
Altitudė 60 m
Commons-logo.svg Vikiteka: Paberžė (Kėdainiai)Vikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Pabéržė
Kilmininkas: Pabéržės
Naudininkas: Pabéržei
Galininkas: Pabéržę
Įnagininkas: Pabérže
Vietininkas: Pabéržėje

Paberžė – kaimas Kėdainių rajono šiaurėje, 32 km į šiaurę nuo Kėdainių.

Stovi medinė Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia (pastatyta 1859 m.), klebonija, varpinė, buvusi špitolė, viena kita sodyba. Šalia bažnyčios buvusiame Paberžės dvare veikia 1863 m. sukilimo muziejus, pastatytas koplytstulpis A. Mackevičiui atminti. Parke priešais dvaro rūmus supiltas sukilėlių atminimo pilkapis. Sukilimo aukų kapinės (Paberžės kapinės).

Gamta ir geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiltas per Liaudę

Kaimas įsikūręs prie Liaudės upės (Nevėžio intako) ir Nykio upelių santakos. Apylinkėse yra Paberžės kraštovaizdžio draustinis.

Aplinkinės gyvenvietės[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Devynduoniai – 5 km ŽIBARTONIAI – 3 km
Ibutoniai – 0,5 km
Blank-50px.png
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Miegėnai – 3,5 km Užupė – 3 km

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVIII a. Paberžė priklausė baronui Šilingui, kuris čia 1793 m. pasistatė dvarą, 1787 m. pastatydino medinę Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčią, kuri netrukus sudegė. Vėliau tas pats dvarininkas kažkur nupirko ir atvežė naują bažnyčią (pastatyta sudegusios bažnyčios vietoje 1858 m.). Sukilimui pralaimėjus, ištremtas jam prijautęs Šilingas. Jo dvarą kaip dovaną gavo caro valdininkas Tichejevas. Šis įsteigė mokyklą. Joje mokiniai buvo maitinami nemokamai. Prieš pat Pirmąjį Pasaulinį karą Tichejevas sumanė parduoti Paberžę. Pirkti leido buvusiems dvaro baudžiauninkams lietuviams, o ne kolonistams rusams (priešingai nei reikalavo caro valdžia)[2].

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1950 m. Surviliškio valsčius Kėdainių apskritis
19501959 m. Paberžės apylinkė (1950–1954 m. jos centras) Dotnuvos rajonas
19591963 m. Kėdainių rajonas
1963 Surviliškio apylinkė
1995 Gudžiūnų seniūnija Kėdainių rajono savivaldybė


Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1979 m. ir 2011 m.
1979 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur.
76 20 18


Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Antanas Mackevičius (1828–1863), kunigas, 18561863 m. Paberžės filialistas, vienas 1863 m. sukilimo vadų; pirmasis suorganizavęs apie 250 sukilėlių būrį, 1863 m. kovo 20 d. bažnyčioje perskaitė Sukilėlių manifestą ir pats išėjo kovoti į apylinkių miškus. Gruodžio mėn. caro valdžios suimtas ir Kaune pakartas.
  • Algirdas Mykolas Dobrovolskis, žinomas kaip Tėvas Stanislovas (1918–2005), kunigas, vienuolis kapucinas, 19662005 m. gyvenęs ir dirbęs Paberžėje, klebonijoje ir šalia esančioje klėtelėje įkūręs bažnytinių rūbų ir meno kūrinių muziejų.
  • Vincas Svirskis (1830–1916), liaudies skulptorius, apylinkėse pradėjęs menininko kelią (Krutonių kaime stovi pirmasis jo koplytstulpis, 1863 m.).
  • Liucija Sereikaitė-Juozonienė (1926–2011), fizikė.

Paberžę ir A. Mackevičiaus vadovaujamą sukilimą romane „Sukilėliai“ aprašė Vincas Mykolaitis-Putinas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  2. Paberžė // Paberžės krašto smulkioji tautosaka. Kėdainių rajono savivaldybės Švietimo skyrius, 1997
  • Paberžė. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 445 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]