Liucija Sereikaitė-Juozonienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Liucija Sereikaitė-Juozonienė
Liucija Sereikaitė-Juozonienė.jpg
Ultragarso laboratorijos vyr. mokslinė bendradarbė L. Sereikaitė-Juozonienė
Gimė: 1926 m. liepos 6 d.
Paberžė, Surviliškio valsčius, Kėdainių apskritis
Mirė: 2011 m. liepos 21 d. (85 metai)
Kaunas
Palaidotas: Romainių kapinėse
Tėvas: Vincentas Sereika
Motina: Vincė Valikonytė-Sereikienė
Sutuoktinis(-ė): Leonas Juozonis
Veikla: mokslininkė
Sritis: fizika
Organizacijos: Kauno politechnikos institutas
Išsilavinimas: aukštasis
Alma mater: Vilniaus pedagoginis institutas
Žinomas už: atradimas bei išradimai ultragarso bangų srityje

Liucija Sereikaitė-Juozonienė (1926 m. liepos 6 d. Paberžėje, Surviliškio valsčiuje, Kėdainių apskrityje2011 m. liepos 21 d. Kaune) – Lietuvos mokslininkė fizikė, padariusi 1 atradimą ir 78 išradimus. Sutuoktinis – tautodailininkas, kraštotyros žymūnas Leonas Juozonis.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokėsi Kėdainių gimnazijoje, Kaune lankė mokytojų pasitobulinimo kursus. 1952 m. neakivaizdžiai baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Mokytojavo Vosiliškio (Raseinių raj.), Krakių (Kėdainių raj.) mokyklose, dėstė fiziką ir matematiką Šėtos vidurinėje mokykloje.

1953 m. pradėjo dirbti Kauno politechnikos institute vyr. laborante, asistente fizikos katedroje. Aktyviai dalyvavo mokslinėse konferencijose, vykdė mokslinius tiriamuosius darbus. Parašė mokslo populiarinimo, publicistinių straipsnių, keletą knygų sveikos mitybos, etikos temomis.

Mokslo pasiekimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

L. Sereikaitė-Juozonienė, dirbdama mokslo darbuotoja prof. Kazimiero Baršausko probleminėje ultragarso laboratorijoje, vykdė fundamentalius tyrimus, eksperimentavo su paviršinėmis ultragarso bangomis. 1963 m. ji Maskvoje apsigynė pirmąjį savo išradimą. Ji tyrė greitąsias bangas, sklindančias izotropinio kietojo kūno paviršiumi greičiu, artimu tūrinių išilginių bangų greičiui. Ji atkreipė dėmesį į tokią neįprastą šių bangų savybę ir sugebėjo atskleisti jų fizikinę prigimtį. Ir nors teorija teigė, kad tokių bangų iš principo negali būti, tačiau pasirodė, kad tradicinis mokslas klydo. Taip ji atrado naują fizikinį reiškinį, pavadindama jį paviršinėmis išilginėmis akustinėmis bangomis, pasaulyje dažnai vadinamomis šliaužiančiosiomis (creeping waves), o Lietuvoje neretai Juozonienės bangomis. Paviršinės išilginės bangos sužadinamos kartu su Reilio bangomis (Rayleigh wave) žemės drebėjimų metu. Pirmosios, sklisdamos dvigubai didesniu greičiu, „perspėja“ apie įvykusį žemės drebėjimą ir artėjančias „vėluojančias“ žymiai galingesnes, griaunančias Reilio bangas.

L. Sereikaitės-Juozonienės atradimas 1972 m. buvo paskelbtas LTSR leistame mokslo leidinyje „Ultragarsas“. Tuo metu TSRS atradimų komitete Maskvoje šis mokslo pasiekimas nebuvo užregistruotas[1].

Nuorodos ir šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]