Niukiobingo vienuolyno bažnyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bažnyčios šoninis vaizdas

Niukiobingo vienuolyno bažnyčia (dan. Klosterkirken i Nykøbing Falster) – paminklinė istorinė Romos katalikų bažnyčia Danijos mieste Niukobinge.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šventovės istorija siekia XV a., kai Kalmaro unijos valdovas Erikas VII Pamarėnas 1419 m. mieste įsteigė pranciškonų vienuolyną, skirtą Švč. Mergelės Marijos, Arkangelo Mykolo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio garbei, bei pradėjo statyti bažnyčią. Ji turėjo būti konsekruota 1482 m., minint Pranciškonų ordino įsikūrimo Šiaurės šalyse 300–tąsias metines. Visgi, spėjama, kad šventovė tikintiesiems tapo atvira gerokai anksčiau.

1532 m. pranciškonai paliko vienuolyną ir bažnyčia tapo parapijine, o vienuolių naudoti pastatai atiteko įsteigtiems slaugos namams. XVI ir XVII amžiuose šventovė buvo tampriai susijusi su Niukiobingo pilimi (neišliko), kurioje gyvendavo našlėmis tapusios Danijos karalienės.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sakykla

Bažnyčia buvo iškilusi pietinėje miesto dalyje (dabar atsidūrė centre), viduramžiais jai šalia priklausė nemaži žemės plotai. Pastatai aplinkui stipriai nukentėjo per maždaug 1900 m. įvykusį gaisrą.

Tai vienanavis raudonų plytų vėlyvosios gotikos pastatas su šalia išlikusiais vakariniu ir (dalinai) šiauriniu abatijos fligeliais. Dalis pastarųjų pastatų yra senesni nei pati šventovė, kuri buvo prie jų pristatyta vėliau (tai paaiškina kodėl langai bažnyčios priešingose pusėse yra skirtingų dydžių). Bokštas iškilo ne iškart, o per tris laikotarpius, paskutinį kartą buvo mūrijamas 1766 m., kai atsirado ir šiandien matoma svogūninė smailė. Trys 1470 m., 1493 m. ir 1634 m. išlieti varpai, juos papildo 1969 m. įkeltas 26 varpų karilionas, pagamintas Petit & Fritsen įmonėje Olandijoje.

Altoriaus renesansinį paveikslą Antonijus Klemensas nutapė 1616 m. Odensės mieste. Dėmesį traukia 1640 m. Knorpelwerk stiliumi Jurgeno Ringnio pagaminta sakykla.

Meklenburgo valdovų protėvių lentelė

Meklenburgo valdovų protėvių lentelė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiaurinėje pusėje du arkinius langus dengia Danijos karalienės Sofijos Meklennburgietės genealoginis medis: ant dviejų ąžuolinių lentų su viršuje išpjaustytais pušiniais papuošimais išdėstyti 63 iš Meklenburgo hercogystės kilusios monarchės protėvių atvaizdai.

Šis darbas buvo kuriamas 16221627 m., pačios Sofijos Meklenburgietės užsakymu. Medinį 33 m² paviršių dengia aliejinių–kreidinių dažų sluoksnis su nutapytais portretais ir atitinkamais giminių herbais. Dailininkas Antonijus Klemensas pavaizdavo kilmingus bočius iki juosmens, prie kiekvieno pateikdamas lentelę su vardu. Manoma, kad patikimi gali būti tik patys artimiausi karalienės giminių atvaizdai, kiti (ypač seniausi) pateikti panašiais rūbais ir veidais. Eilutėmis išdėstytos penkios kartos su karalienės tėvo giminaičiais iš kairės ir su motinos protėviais dešinėje žiūrovo pusėje.

Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės Sofijos Alšėniškės portretas

Tarp pavaizduotojų yra ir keletas Lietuvos didikų (karalienės Sofijos Meklenburgietės prosenelė iš motinos pusės Poemeranijos hercogienė Ona Jogailaitė (ji kartu buvo ir ATR valdovo Kazimiero Jogailaičio duktė). Genealoginio medžio pačiame viršuje trečia iš dešinės nutapyta Sofija Alšėniškė, ketvirtas Jogaila; kiek žemiau – jau minėti Kazimieras Jogailaitis ir Ona Jogailaitė.

Panašūs Meklenburgo hercogų Elžbietos Oldenburgietės ir Ulricho Meklenburgiečio (Sofijos Meklenburgietės tėvų) geneologiniai medžiai yra Giustrovo katedroje Vokietijoje.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Koordinatės: 54°45′56″ š. pl. 11°52′10″ r. ilg. / 54.76556°š. pl. 11.86944°r. ilg. / 54.76556; 11.86944