Giustrovo katedra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Išorinis vaizdas

Švč. Mergelės Marijos, Šv. Jono Evangelisto ir Šv. Cecilijos katedra arba Giustrovo katedra (vok. Güstrower Dom) – evangelikų liuteronų bažnyčia Vokietijos Meklenburgo–Pomeranijos žemės Giustrovo mieste.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinė nava

Pastatas iškilo XIII a. antrojoje pusėje kaip kolegiato bažnyčia. Kertinis akmuo padėtas įsakius Meklenburgo kunigaikščiui Heinrichui Borvinui II, kuris po to netrukus mirė. Statinį užbaigė Verlė valdytojas Nikolaus von Werle, 1330 m. bažnyčia buvo konsekruota Šv. Cecilijos vardu. Šiaurinės pusės koplyčia pašventinta 1388 m., o pietinės pusės – 1394 m. Spėjama, kad senasis altorius dar XV a. buvo išardytas ir vėliau pastatytas didesnis.

Reformacijos metu 1552 m. kolegiatas buvo panaikintas. Šventovė ilgą laiką stovėjo tuščia ir neprižiūrėta pamažu iro. 1565 m. Meklenburgo hercogienė Elžbieta (Danijos karaliaus Frederiko I duktė ir Ulricho Meklenburgiečio žmona) paėmė bažnyčią savo globon. Po dvejus metus trukusio remonto ji buvo pertvarkyta į protestantišką bažnyčią, pirmosios pamaldos restauruotame pastate įvyko 1568 m. Meklenburgo hercogas Ulrichas irgi daug dėmesio skyrė šventovei: bažnyčiai jis dovanojo akmeninį indą krikštui ir sakyklą, taip pat finansavo didžiulės epitafijos įrengimą steigėjui Heinrichui Borvinui II.

XIX a. vidury sienos ir skliautai virš altoriaus pavojingai deformavosi ir galėjo griūti, todėl buvo restauruoti. Dabartinė šventovė priklauso Šiaurės Vokietijos evangelikų liuteronų bažnyčios Meklenburgo bažnytinės apskrities Rostoko dekanatui.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Statinys yra bazilikos formos, pereinamuoju iš romaninio stiliaus į gotiką laikotarpiu. Kryžiaus formos pamatų planas primena, kad statybos pradėtos romanikos klestėjimo metu (pastarajam stiliui priskirtini ir bažnyčios vidurinė dalis, vidinės kolonos bei kt. elementai). Visgi pastato išorė neabejotinai priklauso plytų gotikai, itin išplitusiai Vokietijos Šiaurėje. Į viršų šaunantis masyvus vakarinis bokštas siekia 44 m.

Meklenburgo valdovų genealoginis medis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Geneologinis medis su Meklenburgo hercogų skulptūromis

Tarp 1575 m. ir 1599 m. interjere atsirado monumentalus kūrinys – masyvios genealoginės lentelės su Meklenburgo hercogo Ulricho ir jo dviejų žmonų protėvių duomenimis. Paminklą penkių kartų valdovų bočiams kūrė Filipas Brandinas, o kai jis 1594 m. mirė, kūrinį užbaigė Klausas Midovas ir Berntas Berningeris.[1]

Tarp genealoginiame medyje minimų asmenų yra ir keletas Lietuvos didikų (mat hercogienės Elžbietos Oldenburgietės senelė iš motinos pusės Pomeranijos hercogienė Ona Jogailaitė kartu buvo ir ATR valdovo Kazimiero Jogailaičio duktė). Antroji hercogienė Ona Pamarietė irgi giminiavosi su Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais – jos proprosenelis taip pat buvo Kazimieras Jogailaitis.[2]

Panašus Danijos karalienės Sofijos Meklenburgietės (Meklenburgo hercogų Elžbietos Oldenburgietės ir Ulricho Meklenburgiečio dukters) geneologinis medis yra Niukiobingo vienuolyno bažnyčioje Danijoje.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Internetinės svetainės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]