Pereiti prie turinio

Ne Hodžkino limfoma

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
ne Hodžkino limfoma

Limfomos pažeistas limfinis mazgas: normalus limfmazgio audinys infiltruotas limfomos ląstelių, sveiko limfinio audinio nerandama. Mikroskopiškai šiuo atveju diagnozuota ne Hodžkino folikulinė limfoma - dažniausia neagresyvios limfomos rūšis
ICD-10C82-C85
ICD-9200, 202
ICD-O9591/3
LigųDB9065

Ne Hodžkino limfoma (NHL) vadinama didelė grupė piktybinių kraujo ligų, kilusių iš limfinės sistemos ląstelių (limfoma), kurių pagal tam tikrus kriterijus negalima priskirti Hodžkino limfomai. Tokia klasifikacija nevisiškai atitinka šiuolaikines medicinos ir molekulinės vėžio biologijos žinias, tačiau ji tebėra plačiai vartojama dėl istorinių priežasčių. Ši sąvoka apima kelias dešimtis skirtingų priežasčių, agresyvumo ir prognozės ligų, kurioms taikomas nevienodas gydymas. Grubiai NHL skirstoma į B limfocitų (80 %) ir T limfocitų (20 %), pagal tai, iš kurios eilės imuninės sistemos ląstelių išsivysto navikas. Rečiausia nedidelė NHL grupė yra NK ląstelių limfomos. Praktinę reikšmę taip pat turi klasifikacija į agresyvias ir mažai agresyvias (indolentines) limfomas.

Kaip ir daugelio piktybinių ligų, lemiantis faktorius limfomai išsivystyti yra įgimti ir/arba įgyti genetiniai defektai ir jų tolesnė sąveika su aplinkoje esančiais kancerogenais. Sergant ŽIV rizika susirgti NHL padidėja keletą tūkstančių kartų.

Civilizuotose šalyse sergamumas limfomomis didėja.[3] Manoma, kad pagrindinė priežastis yra senstanti gyventojų populiacija, todėl santykinai dažniau nustatomos ir limfomos. Dažniausia NHL yra difuzinė didelių B ląstelių limfoma, ji sudaro maždaug 1/3 visų NHL atvejų. Antrąją vietą užima folikulinė limfoma, trečiojoje yra mažų B limfocitų limfoma/lėtinė limfoleukemija.

B limfocitų brendimo stadijos ir atitinkamose stadijose iš jų išsivystančios ligos

Ne Hodžkino limfomos išsivysto iš B limfocitų ir T limfocitų kilmės ląstelių. Šių limfomų didelė įvairovė pagrįsta ilgu limfinės ląstelės brendimu ir daugybe tarpinių formų hemopoezės eigoje. Kiekvienoje iš brendimo stadijų sutrikus limfinės ląstelės brendimui ir susikaupus mutacijoms, jis gali virsti vėžine ląstele ir duoti pradžią vienam iš daugelio limfomos tipų (žr. klasifikaciją).

Dažniausias simptomas yra limfinių mazgų padidėjimas, dažniausiai kaklo, pažastų, kirkšnių srityse. Dažniau nei Hodžkino limfomos atveju nustatomas ekstranodalinis ligos plitimas. Limfoma gali pažeisti ir infiltruoti praktiškai bet kurį organą ir audinį. Odos infiltracija būdingesnė T-limfocitų kilmės limfomoms. Dalis NHL gali manifestuoti kaip leukemija, su kaulų čiulpų infiltracija ir piktybinėmis ląstelėmis periferiniame kraujyje. Dažniausiai pacientai skundžiasi B simptomais.

NHL klasifikacija labai sudėtinga ir nežinant kraujodaros sistemos histologijos, fiziologijos ir patologijos pagrindų eiliniam skaitytojui, neturinčiam medicininio išsilavinimo bus sunkiai suprantama. Dėl istorinių priežasčių ir siekiant lengvesnio supratimo verta paminėti dar 1970 metais vokiečių profesoriaus K. Lennert sukurtą Kylio klasifikaciją, kuri paskutinį kartą buvo peržiūrėta 1992 metais.[4]

Kylio klasifikacija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal Kylio klasifikaciją išskiriamos dvi limfomų grupės pagal piktybiškumo – ląstelių proliferacijos laipsnį: aukšto piktybiškumo ir žemo piktybiškumo. Abi grupės smulkiau skirstomos pagal ląstelių eilę, iš kurių yra kilusios: B ląstelių ir T ląstelių.

B ląstelių limfomos T ląstelių limfomos
Žemo piktybiškumo (indolentinės) limfomos
Lėtinė limfoleukemija/smulkių B ląstelių limfoma T limfocitų lėtinė limfoleukemija
Prolimfocitų leukemija T prolimfocitų leukemija
Plaukuotųjų ląstelių leukemija Smulkių ląstelių cerebriforminė limfoma (Sezary sindromas)
Limfoplazmocitinė limfoma (Imunocitoma) Limfoepitelioidinė limfoma
Plazmocitinė limfoma Angioimunoblastinė limfoma
Germinacinio centro centroblastinė-centrocitinė limfoma T zonos limfoma
Marginalinės zonos limfoma Smulkių ląstelių pleomorfinė limfoma
Centrocitoma
Aukšto piktybiškumo (agresyvios) limfomos
Centroblastinė limfoma Pleomorfinė vidutinio dydžio ir stambių ląstelių limfoma
Imunoblastinė B ląstelių limfoma Imunoblastinė T ląstelių limfoma
Burkitt limfoma
Stambių ląstelių anaplastinė limfoma (B) Stambių ląstelių anaplastinė limfoma (T)
Limfoblastinė B ląstelių limfoma Limfoblastinė T ląstelių limfoma

WHO klasifikacija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kylio klasifikaciją 2008 metais pakeitė WHO klasifikacija,[5] kuri tebenaudojama šiandien.

B eilės prekursorių ląstelių limfomos
Brandžių B ląstelių limfomos
Kitų limfinių prekursorių ląstelių limfomos
Brandžių T ir NK ląstelių limfomos

Praktinė klasifikacija pagal kilmę ir agresyvumą

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Praktikoje dažniausiai diagnozuojamos limfomos skirstomos pagal jų agresyvumo laipsnį, kadangi tai yra vienas pagrindinių kriterijų, nulemiantis gydymo pasirinkimą. Limfomos skirstomos į dvi dideles grupes: mažo agresyvumo, vadinamas indolentinėmis, ir didelio agresyvumo, kurios tiesiog vadinamos agresyviomis. Dar išskiriamos labai agresyvios limfomos. Visose grupėse yra tiek B limfocitų, tiek T limfocitų kilmės limfomų, nors B limfocitų neoplazijos kur kas dažnesnės (atitinkamai 25% ir 75%).

  • B ląstelių limfomos
    • Indolentinės limfomos sudaro apie 70% visų ne Hodžkino limfomų. Joms būdingas histologinis gerai subrendusių, smulkių limfocitų vaizdas. Jos atsiranda ir auga lėtai, pasižymi neagresyvia eiga ir dažniausiai pacientui sukelia ryškius simptomus tik vėlyvose stadijose. Dažniausios šios grupės ligos yra
Folikulinė limfoma
Lėtinė limfoleukemija/smulkių B limfocitų limfoma
Plaukuotųjų ląstelių leukemija
Limfoplazmocitinė limfoma (Valdenštremo makroglobulinemija)
Marginalinės zonos limfoma:
Ekstranodalinė marginalinės zonos limfoma (MALT limfoma)
Skrandžio MALT limfoma
Kitų lokalizcijų MALT limfoma
Blužnies marginalinės zonos limfoma
Nodalinė marginalinės zonos limfoma
    • Agresyvios limfomos sudarytos iš didelių, į blastus panašių ląstelių, joms būdingas greitas augimas ir progresavimas. Negydomi ligoniai paprastai miršta per keletą mėnesių, tačiau šios grupės limfomoms būdingas kur kas didesnis jautrumas priešvėžiniams vaistams, negu mažai agresyvių limfomų tarpe. Dažniausios agresyvios limfomos yra:
Difuzinė didelių B ląstelių limfoma
Mantijos ląstelių limfoma
    • Labai agresyvios limfomos
Burkitt limfoma
Pirminė odos B ląstelių limfoma
Su ŽIV susijusi limfoma
  • T ir NK ląstelių limfomos
Odos T ląstelių limfomos: Mycosis fungoides, Sezary sindromas (indolentinės)
Periferinė T ląstelių limfoma
Ekstranodalinės T ir NK ląstelių limfomos
T ląstelių prolimfocitinė leukemija
Suaugusiųjų T ląstelių leukemija/limfoma

Klinikinė diagnostika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laboratorinė diagnostika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Greta įprastai atliekamų kraujo tyrimų turėtų būti nustatomas imunoglobulinų kiekis kraujyje. Esant anemijai būtina ištirti retikulocitų skaičių, haptoglobiną, atlikti Kumbso testą, geležies apykaitos parametrus. Taip pat ištiriamas beta-2 mikroglobulinas, atliekama serumo baltymų elektroforezė, kai kuriais atvejais būna indikuotina imunofiksacija. Būtina atlikti serologinius tyrimus dėl EBV, ŽIV, hepatito B ir C virusų planuojant gydymą rituksimabu. Esant leukeminei eigai ar ją įtariant turi būti atliekamas kraujo tėkmės citometrijos tyrimas.

Stadijos nustatymas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Limfomos stadija įvertinama pagal Ann-Arbor klasifikaciją. Tam reikalingas kaklo, krūtinės, pilvo ir dubens kompiuterinės tomografijos tyrimas. Kaulų čiulpų pažeidimui įvertinti atliekama kaulų čiulpų biopsija, atliekamas citologinis ir histologinis ištyrimas.

Planuojant chemoterapiją antraciklinais atliekama elektrokardiograma ir širdies echoskopija. Prieš gydymą taip pat spirometrijos tyrimu įvertinama plaučių būklė. Vyrams planuojant palikuonis galima atlikti spermos krioprezervaciją.

Priklausomai nuo konkrečios limfomos rūšies ir lokalizacijos gali būti atliekami kiti, specifiniai tyrimai (pvz., endoskopija, endosonografija, mamografija). Jei neplanuojamas intensyvus limfomos gydymas gali būti atliekama ir mažiau tyrimų.

Gydymo pagrindą sudaro priešvėžiniai vaistai, dažniausiai skiriama chemoterapija citostatikais, dažnai limfomos gydymui papildomai skiriami monokloniniai antikūnai, pavyzdžiui, rituksimabas. Gydymo intensyvumas ir rūšis priklauso nuo limfomos tipo, stadijos, paciento amžiaus ir kitų faktorių. Paprastai neagresyvios ir lėtai progresuojančios (indolentinės) limfomos gydomos neintensyvia chemoterapija siekiant kontroliuoti ligą, o agresyvioms skiriamas intensyvus gydymas siekiant visiškai išgydyti ligą. Ankstyvų stadijų gydymui, ypač neagresyvioms limfomoms, gali būti taikoma radioterapija.

Priklauso nuo limfomos rūšies, stadijos, kitų faktorių. Aukšto piktybiškumo limfomoms (pavyzdžiui, Burkitt limfomai) yra kur kas didesnė tikimybė išgydyti ligą, mažo piktybiškumo limfomas visiškai išgydyti pavyksta retai, tik diagnozavus pradinėse stadijose. Prognozės nustatymui, ypač klinikiniuose tyrimuose, taikomas tarptautinis prognozės indeksas.

  1. EBV and HIV-Related Lymphoma. Mediterr J Hematol Infect Dis. 2009 Dec 29;1(2): e2009032. doi: 10.4084/MJHID.2009.032 http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/21416008
  2. Marginal zone lymphomas and infectious agents. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/24090976
  3. Fuchs R. Staib P. Manual Haematologie 2013.
  4. Lennert K et al. The histopathology of malignant lymphoma. Br J Haematol 1975a;31(Suppl):193–203.
  5. Swerdlow et al. WHO Classification of tumours of haematopoietic and lymphoid tissues 4th edition, IARC, Lyon, 2008