Mantijos ląstelių limfoma
Mantijos ląstelių limfoma | |
Mantijos ląstelių limfomos pažeisto limfinio mazgo mikroskopinis vaizdas. Matomos vidutinio dydžio limfomos ląstelės išreikštais branduoliais, tarp jų kiek didesnis rožinės spalvos histiocitas. | |
ICD-10 | C85.7 |
---|---|
ICD-9 | 200.4 |
ICD-O | 9673/3 |
LigųDB | 35225 |
Mantijos ląstelių limfoma (centrocitoma) – B ląstelių piktybinė liga, priskiriama ne Hodžkino limfomoms. Tai reta ir sunkiai gydoma limfomos forma, dažnai diagnozuojama jau pažengusioje stadijoje ir turinti blogą prognozę. Mantijos pavadinimas kilęs iš limfomos ląstelių morfologinio panašumo į mantijos zonos ląsteles sveikame limfiniame mazge apie folikulus.
Epidemiologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mantijos ląstelių limfoma sudaro 3–10% visų ne Hodžkino limfomų. Amžiaus mediana yra 60 metų.
Klasifikacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Histologiniai tipai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagal WHO klasifikaciją išskiriami šie mantijos limfomos tipai[1]:
- Blastinė mantijos ląstelių limfoma:
- Klasikinis tipas: ląstelės panašios į limfoblastus, būdingas aukštas mitotinis aktyvumas
- Pleomorfinis tipas: ląstelės su dideliais, skeltais branduoliais, gali būti ryškūs branduolėliai
- Smulkių ląstelių mantijos limfoma: būdingi maži apvalios formos limfocitai su iš dalies kondensuotu chromatinu, jie gali būti įsimaišę tarp tipiškų ląstelių arba patys sudaryti visą limfomos audinį.
- Marginalinės zonos tipo mantijos limfoma: daug ląstelių su blankia citoplazma, panašių į marginalinės zonos limfomos ląsteles arba monocitinę B ląstelių limfomą.
Stadijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mantijos ląstelių limfoma yra skirstoma į stadijas pagal Ann-Arbor klasifikaciją
Citogenetika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Beveik visais atvejais nustatoma aberacija t(11;14)(q13;q32)
Simptomai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Paprastai liga diagnozuojama vėlai ir pažengusioje stadijoje. Būdingi B simptomai, padidėję limfiniai mazgai, splenomegalija. Dažniausiai liga prasideda limfiniuose mazguose, tačiau kai kuriais atvejais pradžia gali būti kituose organuose (ekstranodalinė manifestacija), pavyzdžiui virškinimo trakte, nervų sistemoje. Ekstranodalinės formos pasitaiko dažniau negu sergant folikuline limfoma.[2]. Mantijos ląstelių limfoma priskiriama indolentinėms ne Hodžkino limfomoms, tačiau jos eiga dažniausiai būna agresyvi, tik 10–15% ligonių būdingas lėtas ligos progresavimas.
Diagnostika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Anamnezė ir paciento klinikinis ištyrimas
- Kraujo tyrimai: hemoglobinas, retikulocitai, kepenų funkcijos rodikliai, inkstų funkcijos rodikliai, serumo baltymų elektroforezė
- Laktatdehidrogenazė, beta-2 mikroglobulinas, imunoglobulinai kraujo serume
- Tėkmės citometrija ir imunofenotipavimas: teigiami CD5, CD20, Ciklinas D1, BCL2 žymenys, neigiami CD10, CD11c, CD23, CD103, CD138, BCL6
- Kaulų čiulpų aspiracinė punkcija ir biopsija, citologinis ir histologinis ištyrimas; kaulų čiulpų pažeidimas nustatomas daugiau nei pusei ligonių, 25% randamos limfomos ląstelės kraujyje
- Limfomos stadijos (Ann-Arbor klasifikacija) nustatymui atliekami radiologiniai tyrimai, paprastai kompiuterinė tomografija
Gydymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gydymo taktika pasirenkama pagal biologinį ligonio amžių, gretutines ligas ir būklę.
Pirmos eilės gydymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]NHL-1-2003 tyrimo rezultatai parodė, kad pirmos eilės gydymui rituksimabas ir bendamustinas yra efektyvesnis už R-CHOP kombinaciją, todėl R-B tampa nauju gydymo standartu [3]. Jaunesniems nei 65 metų amžiaus ligoniams be kitų ligų rekomenduojamas intensyvus gydymas aukštų dozių chemoterapija su rituksimabu, pavyzdžiui, R-CHOP protokolas, R-DHAP protokolas, R-B [4], po to atliekant autologinę kamieninių kraujo ląstelių transplantaciją arba toliau skiriant intensyvų kombinuotą gydymą chemoterapija, pavyzdžiui Hyper-CVAD protokolą: tokia strategija prailgina ligonių išgyvenamumą ir laiką iki ligos progresavimo. Panašūs rezultatai (pailgėjęs laikas iki ligos progresavimo) gaunami ir konsolidacijai skiriant gydymą aukštomis citarabino dozėmis.
Vyresnio amžiaus ir blogesnės būklės ligoniams standartinis gydymas yra rituksimabas kombinuojant jį su CHOP chemoterapija arba su chemoterapija bendamustinu[5]. Esant leukeminei ligos formai efektyvi yra ir rituksimabo kombinacija su fludarabinu. Palaikomasis gydymas rituksimabu pabaigus standartinį gydymo kursą turėtų būti skiriamas, kadangi prailgina ligos remisiją.
Recidyvo gydymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gydymas rituksimabu kombinuojant su chemoterapija yra standartas ligai atsinaujinus. Chemoterapijos schema ir vaistai parenkami pagal pirmos eilės gydymo schemą. Tyrimai rodo, kad šioje situacijoje efektyvus yra temsirolimusas, vyksta klinikiniai tyrimai su bortezomibu, lenalidomidu, talidomidu.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ SH Swerdlow et al. WHO classification of tumours of haemopoetic and lymphoid tissues, 4th edition, IARC, Lyon 2008
- ↑ Dreyling M, Hiddemann W. Current treatment standards and emerging strategies in mantle cell lymphoma. Hematology Am Soc Hematol Educ Program 2009:542-551
- ↑ Rummel et al. Bendamustine plus rituximab versus CHOP plus rituximab as first-line treatment for patients with indolent and mantle-cell lymphomas: an open-label, multicentre, randomised, phase 3 non-inferiority trial. Lancet. 2013 Apr 6;381(9873):1203-10. doi: 10.1016/S0140-6736(12)61763-2. Epub 2013 Feb 20. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23433739
- ↑ Dreyling et al. Early consolidation with myeloablative radiochemotherapy followed by autologous stem cell transplantation in first remission significantly prolongs progression – free survival in mantle cell lymphoma: results of a prospective randomized trial of the European MCL Network. Blood 105: 2677–2684, 2005. http://bloodjournal.hematologylibrary.org/content/105/7/2677
- ↑ Hoster et al. The addition of rituximab to first-line chemotherapy (R-CHOP) results in superior response rates, time to treatment failure and response duration in patients with advanced stage mantle cell lymphoma: long term results of a randomized GLSG trial. Blood 2008; 112: 11: Abstract 3049.