Mobilusis telefonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sony Ericsson K750i mobilusis telefonas
Mobiliųjų telefonų naudojimas pasaulyje (2004 m. duomenimis)
Mobiliųjų telefonų naudojimas pasaulyje procentais (Pastaba: kai kuriose šalyse yra daugiau už 100 %, t. y. daugiau mobiliųjų telefonų nei gyventojų)

Mobilusis telefonas (mobiliojo arba judriojo ryšio telefonas) − nedidelio galingumo radijo siųstuvas imtuvas, perduodantis ir priimantis informaciją elektromagnetinėmis bangomis; telefonas.

Mobilusis telefonas yra universali bendravimo ir informacijos gavimo, perdavimo, taip pat komunikacijos priemonė. Juo galima ne tik skambinti ir priiminėti skambučius, bet ir siųsti bei gauti įvairaus turinio žinutes (SMS, MMS), fotografuoti, filmuoti, įrašyti garsą, klausytis muzikos, prisijungti prie mobiliojo interneto (WAP) ir interneto tinklalapių, naudotis mobiliosios bankininkystės paslaugomis, žiūrėti televiziją ar naudotis vaizdo skambučiais. Į naujesnių modelių mobiliuosius telefonus diegiamos vis naujos funkcijos bei programos.

Pats mobilusis telefonas veikia nuo pakraunamų elementų (dažniausiai − ličio jonų baterijos), tačiau galimybė skambinti ir naudotis kai kuriomis kitomis funkcijomis atsiranda tik mobiliojo (judriojo) ryšio veikimo zonoje. Taip pat būtina mobiliojo ryšio operatoriaus SIM kortelė, be jos galima skambinti tik pagalbos numeriais. Pranešama, kad Švedijos bendrovė „TerraNet“ tiesioginio kompiuterių jungimosi (P2P) principą perkeldama į mobiliuosius telefonus sukūrė telefoną, suteikiantį galimybę kalbėtis net ir atokiose vietose, kuriose nėra mobiliojo ryšio infrastruktūros.

Tyrimus atliekančios „TNS Gallup“ bendrovės 2005 m. gyventojų apklausos duomenimis, mobilusis telefonas yra būtinas 51 % Lietuvos vartotojų. 15 % apklaustųjų mobilųjį telefoną įvardija kaip reikalingiausią gyvenime daiktą.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Martinas Kuperis, mobiliojo telefono išradėjas, skambinantis portatyviuoju mobiliuoju telefonu (1973 m.)

1945 m. buvo pristatyti mobilieji radijo telefonai („nulinė karta“, 0G), dabar oficialiai neklasifikuojami kaip mobilieji telefonai.

1979 m. Japonijoje buvo pradėtas teikti pirmasis komercinis mobilusis ryšys.

1983 m. išleistas pirmasis portatyvinis mobilusis telefonas „Motorola DynaTAC 8000X“. Jis tapo „pirmosios kartos“ (1G) analoginius radijo signalus naudojančių mobiliųjų telefonų pradininku.

10-ajame dešimtmetyje atsirado „antrosios kartos“ mobilieji telefonai (2G). Jiems ryšį teikiantys tinklai pradėjo naudoti skaitmeninius radijo signalus.

1999 m. (Europoje − 2003 m.) buvo pristatyti ir pradėti gaminti „trečiosios kartos“ mobilieji telefonai (3G).

Poveikis sveikatai[taisyti | redaguoti kodą]

Dalis medikų mano, kad mobiliojo telefono skleidžiamos radijo bangos yra kenksmingos, ypatingai vaikams. Daugelyje nepriklausomų tyrimų buvo nustatyta, kad šios bangos padidina riziką susirgti smegenų vėžiu.[1] Populiarioje spaudoje pasirodo nemažai straipsnių šia tema. Pavyzdžiui, anot britų medikų, auglio rizika išauga 39 %, jeigu mobiliojo ryšio telefonu intensyviai naudojamasi daugiau nei 10 metų [1]. 2011 m. pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad dažnas naudojimasis mobiliuoju telefonu padidina riziką susirgti vėžiu[2].

Rūšys[taisyti | redaguoti kodą]

Gamintojai[taisyti | redaguoti kodą]

Alcatel, VX, Acer, Apple, Asus , Benq, Benefon, Blackberry, BLU, Bosch, Dell, Ericsson, Garmin Asus, Gigabyte, Lenovo, HP, HTC, Huawei, LG, Maxon, Mitsubishi, Motorola, NEC, Nokia, Sendo, Palm Panasonic, Pantech, Philips, Sagem, Samsung, Sharp, Siemens, Sony, Sony Ericsson, Spice, Toshiba, Vertu, ZTE.

Mobiliojo ryšio operatoriai Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Bitė, Eurocom, Omnitel, Tele2, Teledema, Tella.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. „Lietuvos ryto“ straipsnis
  2. http://www.businessinsider.com/cell-phones-cause-cancer-2011-5

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Mobilusis telefonas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka