Memeler Segler Verein

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

MSV arba Memeler Segler Verein (liet. Klaipėdos buriavimo klubas) – istorinis Klaipėdos buriavimo klubas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sportinio buriavimo atasiradimas Lietuvos pajūryje tampriai susijęs su XIX a. Klaipėdoje įsikūrusia gausia britų kolonija. Medienos pirklys Džonas Maisonas (angl. John Mason) buvo pirmasis, amžiaus viduryje Klaipėdoje įregistravęs burinę jachtą – didelį švertbotą „Kiebitz“ (liet. Pempė arba liet. Dykinėtojas). Ši sporto šaka reikalavo didelių finansinių investicijų, todėl uostamiestyje ją tuo metu kultivavo turtingieji: Prancūzijos, Ispanijos ir Hanoverio karalystės konsulas Hugo Viljamas Plavas, taip pat medienos pirkliai Muttray, Pitcaim, Frobeen ir R.Lankovskis; Danijos konsulas Henrikas Skougaardas bei kt. Sulaukta ir pirmųjų laimėjimų: klaipėdietis pirklys Rudolfas Verneris 1869 m. su burlaiviu „Möwe“ (liet. Žuvėdra) Piliavoje laimėjo trečios vietos apdovanojimą, su ta pačia jachta 1873 m. jis dalyvavo ir Karaliaučiaus regatoje. Aukščiau paminėtose buriavimo varžybose yra startavęs ir H.Skougaardas. 1869 m. pirmą kartą burinių jachtų regata surengta Klaipėdoje.

1884 m., po sėkmingai pasibaigusios eilinės regatos, būrelis entuziastų klaipėdiečių nusprendė jungtis į jachtų klubą. Tų pačių metų rugpjūčio 30 d. įvardijama kaip klubo įkūrimo data. Vėliau atsirado ir organizacijos patalpos – tai buvo nedidelis kambarys su persirengimo spintelėmis. Viduryje stovėjo stalas, prie jo posėdžiaudavo valdyba (komandoras, raštvedys, iždininkas ir takelažininkas). Bendri klubo susirinkimai buvo rengiami Thiel'io restorane, po to – Fischer'io vyninėje.

Pirmuoju vadovu išrinktas Džonas Maisonas (po to rinktas dar penkis kartus), antruoju – laivų dailidė Frydrichas Ankeris. Vėliau per rinkimus dauguma balsavo už navigacijos mokytoją Isermaną. Net keturiolika metų paeiliui (18911905) pirmininko pareigas ėjo Henrikas Skougaardas. XIX a. pab. flotilę sudarė: viena jolė, septyni šliupai, trys liugeriai ir du neindifikuoti laivai. Trys jachtos buvo bendra klubo nuosavybė: tai „Victoria“ (liet. Viktorija), „Vorwaerts“ (liet. Pirmyn) ir „Flink“ (liet. Vikruolė). Visų jų stiebuose plevėsavo žaliai–baltai–raudonas (Mažosios Lietuvos tradicinės spalvos) klubo vimpelas. 1897 m. organizacijai priklausė 81 narys, tame tarpe trys jungos. Išplaukus į Marias, kartais vėjas dingdavo ir štilio metu jo reikėdavo laukti valandų valandas. Tada buvo samdomas garlaivis „Mary“, kuris burlaivius partraukdavo į uostą. Neužšalusios Kuršių marios knibždėdavo nuo kurėnų, todėl sportinių jachtų valdytojams reikėdavo saugotis, norint neįsivelti į žvejų tinklus. Rugpjūčio mėnesiais rengiamuose karnavaliniuose plaukimuose su muzika per Dangę į Vilhelmo kanalą dalyvaudavo ne tik klaipėdiškiai, bet ir buriuotojai iš Jakų, Joniškės, Smeltės, Rusnės, Verdainės ir Brioniškių (dabar nebeegzistuojantis kaimas).

Gaminti naujas jachtas ir remontuoti senas padėdavo iš Hamburgo persikėlęs laivų statytojas Martinas Pletas, jis taip pat klube diegdavo jūrines tradicijas. Klubo nariai pasisiūdino uniformas, primenančias Vokietijos karinių jūrinių pajėgų karininkų aprangą. Dviborčiuose mėlynuose švarkuose išsiskyrė juodos sagos su įspraustu inkaru, virš kepurių snapelių puikavosi trispalvė klubo emblema su užrašu „MSV“. Priklausomai nuo progos, buvo rišamas baltas arba juodas kaklaraištis.

Tarpukaryje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmojo pasaulinio karo metais dauguma jaunų klubo narių buvo pašaukti į kariuomenę, kai kurie žuvo kovos laukuose. Pokaryje veikla suaktyvėjo, vėl buvo rengiamos dvejos regatos: viena klubo nariams, kita – atvira, visiems norintiems.

1923 m. Klaipėdos kraštas įėjo į Lietuvos Respublikos sudėtį, netrukus uostamiestyje įsikūrė lietuviškas jachtklubas. Su jo nariais santykiai buvo šaltoki, bet ne priešiški. Nesusiklostė ryšiai su vietine sporto organizacija „Neptūnas“, kuri, nors ir deklaravo buriavimo veiklą, bet iš tikrųjų kultivavo pramoginį buriavimą–irklavimą po vidaus vandenis, o vėliau virto irklavimo klubu. Sportinėmis delegacijomis buvo keičiamai su Karaliaučiaus „SC Rhe“ ir Liepojos klubu „Nord“.

1921 m. buvusią Šmidto lentpjūvę, kurios teritorijoje buvo įsikūręs buriuotojų klubas, nusipirko laivų statytojas Lindenau, todėl „MSV“ turėjo persikėlti į Malkų gatvę, į Uosto direkcijos kaiminystę. Narių skaičius augo ir galiausiai pasiekė 250. Įstojusio į klubą Švederskio laivininkystės įmonės bendrasavininkio Louiso Jahno dėka naujosios patalpos buvo suremontuotos ir moderniai įrengtos. Tarpukaryje klubo vadovais buvo renkami: advokatas Heygster'is, verslininkai Richard'as Lanckowsky ir Arved'as Ogilvie, advokatas F. Schroeder'is.

Jachtos švartavosi visai šalia – Žiemos uoste, flotilė palaipsniui stiprėjo. Klubo pažiba tapo jolė „Sturmvogel“ (liet. Audronaša) su 90 m² ploto burėmis ir kreiserinė jachta „Henrik Skougaard“ (su 75 m² ploto burėmis). Išskirtinę vertę turėjo Ernst'ui Schmidt'ui priklausiusi škuna „Schneewittchen“ (liet. Snieguolė) su daugiau nei 100 m² ploto burėmis. Rudolf'o Jenett'o iniciatyva klaipėdiečiai ėmė buriuoti Suomijoje pastatytomis itin moderniomis Hai klasės jachtomis. Žiemą Kuršių marios užšaldavo ir kai kurie entuziastai buriuodavo ledrogėmis ant pačiūžų. Tokio sporto mėgėjus Klaipėdoje jungė „Kurische Eis-Yacht-Klub“.

Sportinės pergalės nebuvo itin gausios. Tarp tokių reikėtų paminėti Herberto Korko vairuojamą 35 m² burių ploto kreiserinę jachtą „Mümmel“ (Memel=liet. Klaipėda), tris kartus laimėjusią kaizerio Vilhelmo II isteigtą pereinamąją taurę. 1928 m. taurė galutinai tapo buriuotojo nuosavybe. Šis sportininkas apdovanojimus parsivežė ir iš „Buriavimo savaitės“ Pomeranijoje. Kasmetinė regata tik klubo nariams vykdavo lietuviškoje Kuršių marių dalyje. Pvz., piečiau Juodkrantės būdavo lenktyniaujama plaukiant trikampiu, kurio kraštinių suma sudarė dešimt jūrmylių.

Trečio dešimtmečio pradžioje pavyko įsigyti sklypą ir pasistatyti klubo namelį Pilies gatvėje, šalia Lindenau laivų statyklos ir netoli nuo pirminių „MSV“ patalpų (dabar tai Kruizinių laivų terminalo teritorija). Tuo metu Vokietija ėmė ruoštis karui, Lindenau laivų statykla gavo daug naujų karinių užsakymų, todėl norėjo plėstis. „Memeler Segel Verein“ vėl turėjo palikti devynerius metus puoselėtas klubo patalpas. Kaip kompensaciją 1939 m. rudenį organizacijai buvo atiduotos Lietuvių buriuotojų namelis Kuršių nerijoje, priešais Klaipėdos celiuliozės fabriką (Kraštą prijungus prie nacistinės Vokietijos, dauguma nevokiečių paliko uostamiestį ir pervažiavo į Didžiąją Lietuvą; Klaipėdoje nebeliko ir lietuvių buriuotojų).

Pabaiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1939 m. klubo prezidentu buvo išrinktas Ernstas Šarfeteris. Tolimesnė istorija liūdija, kad tai buvo paskutinis organizacijos vadovas. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, jaunesnius „MSV“ buriuotojus pašaukė į hitlerinę kariuomenę ir išsiuntė į frontą. Jachtklubas buvo uždarytas. Pokaryje Hamburge atsidūrę keli klubo nariai ilgai glaudėsi prie mieste atsikūrusio buvusio Karaliaučiaus „Rhe buriuotojų klubo“, o 1962 m. patys įstojo į jo eiles.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]