Marija Magdalena Radvilienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Marija Magdalena Radvilienė
lenk. Maria Magdalena Radziwiłłowa
blrs. Марыя Магдалена Радзіві́л
Maryja Magdalena Radzivił (Zaviša). Марыя Магдалена Радзівіл (Завіша).jpg
„Gulbės“ herbas
„Gulbės“ herbas
Gimė 1861 m. liepos 8 d.
Varšuva
Mirė 1945 m. sausio 6 d. (83 metai)
Fribūras
Tėvas Janas Kazimieras Zaviša–Kęsgaila
Motina Marija Kvilecka
Vaikai Marija Liudvika (1883–1958)
Veikla kunigaikštienė ir filantropė

Marija Magdalena Radvilienė (lenk. Maria Magdalena Radziwiłłowa; blrs. Марыя Магдалена Радзіві́л; 1861 m. liepos 8 d. Varšuvoje, Rusijos imperija – 1945 m. sausio 6 d. Fribūre, Šveicarija) – „Gulbės“ herbo kunigaikštienė, filantropė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė ir augo grafo Jano Kazimiero Zavišos–Kęsgailos ir Marijos Kvileckos (paskutiniojo ATR valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio provaikaitės) šeimoje. Tėvas domėjosi archeologija ir kraštotyra, rinko monetų ir medalių kolekcijas. Jos sesuo Marija Ieva buvo ištekėjusi už didiko Petro Mykolo Radvilos; pora vaikų neturėjo ir savo turtus skyrė filantropijai.

Marija Magdalena įgijo puikų namų išsilavinimą, vaikystėje ir jaunystėje gyveno Varšuvoje. 1882 m. ji ištekėjo už Ispanijos grando grafo Liudviko Juozapo Krasinskio (1833–1895). Gimė duktė Marija Liudvika (1883–1958), kuri išaugusi sukūrė šeimą su kunigaikščiu Adomu Liudviku Čartoriskiu.

Po tėvo mirties (1887 m.) perėmė dvarus prie Minsko ir Lenkijoje, o našlaudama pati pradėjo administruoti šeimos valdas. 1904 m. susipažino su devyniolika metų jaunesniu carinės Rusijos armijos atsargos karininku kunigaikščiu Vaclovu Mikalojumi Radvila (1879–1914). Po vedybų Londone 1906 m. jaunavedžiai persikėlė gyventi į Kuchtičių dvarą (dab. Pervomaisko kaimas Uzdos rajone vidurio Baltarusijoje). V.M.Radvila pats apsiėmė vadovauti naujosios šeimos verslui (jo būta nemažo – vien ąžuolynų ir pušynų plotai siekė 27 tūkst. dešimtinių). 1911 m. jis nutiesė geležinkelio atšaką iš Grodziankos lentpjūvės į artimiausią linijos Minskas–Osipovičiai stotelę Vereicuose (Grodziankos lenpjūvė buvo tokia didelė, kad Baltarusijos TSR laikais jos bazėje veikė miško pramonės ūkis). Pirmojo pasaulinio karo pradžioje kunigaikštis V.M. Radvila buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę ir žuvo ties Malviškėmis (Rytprūsiai), buvo palaidotas Kuchtičiuose (kapavietė neišliko).

Zavišų dvaro rūmai Kuchtičiuose (Napoleono Ordos 1864–1876 m. tapytas paveikslas)

Marija Magdalena Radvilienė save siejo su buvusios LDK kultūra, materialiai rėmė lietuvių ir baltarusių tautinius siekius. Varšuvoje kunigaikštienė lietuviams atidavė puikiai įrengtą, elektrifikuotą Kūdikėlio Jėzaus bažnyčią (matyt, kalba eina apie Kūdikėlio Jėzaus ligoninės koplyčią, XX a. pr. pertvarkytą į Švč. Jėzaus Vardo bažnyčią (lenk. Kościół Najświętszego Imienia Jezus w Warszawie); Antrajame pasauliniame kare nukentėjusi šventovė pokaryje buvo nugriauta.). Taip pat mieste leido naudotis sale–skatykla su lietuviška spauda; be to skyrė lėšų lietuviškos Londono Šv. Kazimiero bažnyčios statybai. Ji ženkliai prisidėjo ir prie Šv. Mikalojaus lietuvių bažnyčios parapijos namų Vilniuje atsiradimo. Finansinė parama taip pat buvo teikiama Žiburio švietimo organizacijai, lietuviškiems laikraščiams leisti. Lietuvių mokslo draugijai ji padovanojo virš 1000 knygų. Pirmojo pasaulinio karo metais kunigas Vincentas Borisevičius Minske buvo įkūręs ratelį moksleiviams šelpti, M.M.Radvilienė šiai organizacijai padovanojo ypatingos vertės sidabro servizą, kuris pokaryje buvo įvertintas 30 000 litų ir tapo Ateitininkų rūmų Kaune statybos finansinių lėšų pagrindu. Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti ją išrinko savo garbės nare. Marija Magdalena Radvilienė Kuchtičiuose ir gretimuose kaimuose atidarė mokyklas valstiečių vaikams, finansiškai parėmė baltarusiškų knygų ir laikraščių leidimą. Minske jos lėšomis buvo atidaryta ligoninė ir keleta vaikų prieglaudų, skirtos stipendijos baltarusių studentams.

1918 m. pabaigoje Baltarusiją užėmus komunistams, ji grįžo į Varšuvą. 1922 m. apsigyveno Kaune ir priėmė Lietuvos pilietybę. M.K. Čiurlionio dailės muziejui padovanojo kontušo juostų kolekciją ir kt. meno vertybių. Vėliau išvyko į Bad Godesbergą Vokietijoje, nuo 1932 m. iki mirties gyveno Fribūre (Šveicarija). 2018 m. palaikai buvo perlaidoti Minsko Švč. Treybės (Šv. Roko) bažnyčioje.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka