Magdeburgo teisė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Magdeburgo teisės)
Jump to navigation Jump to search

Magdeburgo teisė (vok. Magdeburger Recht) – viena iš labiausiai paplitusių senųjų miestų teisės sistemų.[1][2]

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos 1642 m. privilegija, patvirtinanti Biržų miestui Magdeburgo teisę ir herbą.

Magdeburgo teisės suteikimas atleisdavo miestus nuo valstietiškų prievolių. Būdavo skiriamas vaitas, renkami tarėjai ir burmistrai. Formuodavosi miestų aristokratija.

Magdeburgo teisė, kartais vadinama tiesiog magdeburgija arba vokiečių teise, savo vardą gavo pagal saksų miestą Magdeburgą, kuris jau nuo Karolio Didžiojo laikų vaidino svarbų vaidmenį vokiečių ekspansijoje į Rytus. Jis taip pat buvo vienas iš Hanzos centrų. Magdeburgo teisė buvo viduramžių kūrinys, tačiau jos įtaka siekė ir Naujuosius laikus.

Paminklas Veiviržėnams suteiktos Magdeburgo teisės 200 m. jubiliejui

Magdeburgo teisės pagrindą sudarė garsusis XIII a. pradžios vokiečių paprotinės teisės rinkinys „Saksų veidrodis“. Dalis to rinkinio kalbėjo apie miestų teises. Magdeburgo teisė garantavo miestams tam tikrą nepriklausomybę valdovo, bažnytinės hierarchijos ir galingų feodalų atžvilgiu. Ji davė miestiečiams (daugiausia amatininkams ir pirkliams) teisę rinkti miestų tarybas ir kitus savivaldos organus, kurie ir tvarkė miesto administracinius, iždo ir teismo reikalus. Rotušė pasidarė tiek pat svarbi vieta kaip ir pilis bei katedra, apie kurias pirmiausia ir augo miestas. Magdeburgo teisė garantavo miestams tam tikrą prekybos ir amatų apsaugą ir laisvę, kuria galėjo pasinaudoti ir atvykę iš kitų kraštų pirkliai bei amatininkai. Dėl to miestuose pirmiau nei kur kitur ėmė kurtis tarptautinės bendruomenės.

Magdeburgo teisės plitimą palengvino jos pačios lankstumas. Ji nebuvo griežtai apibrėžtas ir nekeičiamas teisinių normų rinkinys. Įvairiose strityse ir miestuose ji individualiai būdavo pritaikoma prie vietos teisinių santykių. Ši teisė tik nurodė bendrus savivaldos ir miestiečių laisvių principus, o skirtingi kraštai ar miestai juos tikslino, plėtojo ir pritaikė naujai.[3]

Magdeburgo teisė visoje LDK ir etninėje Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis Lietuvos miestas, kuriam buvo suteiktos Magdeburgo teisės buvo Vilnius. Jam šią privilegiją Lietuvos krikšto proga, remiantis Krokuvos teisių pavyzdžiu, suteikė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila 1387 m. kovo 22 d. Privilegijoje lakoniškai apibūdinama miesto autonomija (minimas Vilniaus seniūnas), skelbiamas reikalavimas miestiečiams savo lėšomis saugoti Vilniaus pilį tol, kol miestas nebus apjuostas mūrine siena.[3]

Privilegijos ištrauka: "Vladislovas, Dievo malone Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Rusios tėvonis, [...] visai minėto Vilniaus miesto bendruomenei karališkos didenybės galia duodame ir suteikiame vokišką teisę, kuri vadinama Magdeburgo [...]. Vis dėl to, tie miestiečiai ir gyventojai, ir visa minėto mūsų Vilniaus miesto bendruomenė turės, kaip įprasta, ištikimai klausyti visų teisėto ir gerbtino mūsų Volniaus miesto seniūno, kuris tuo metu nus, nurodymų. Taip pat pagal paprotį, kurio nuo senų laikų iki šiol laikomasi, tegul savo lėšomis saugo mūsų pilį Vilniuje tol, kol daug kartų minėtas mūsų Vilnius bus iš visų pusių apjuostas mūrine siena [...]"[3]

Valdant Jogailai ir Vytautui LDK tokias teises gavo Kaunas (1408 m.), Trakai (1409 m.), Brestas (1390 m.), Gardinas (ribotos apie 1391 m., pilnos 1496 m.). Vėliau Magdeburgo teisės suteiktos ir kitiems miestams ir miesteliams.[3]

XVI a. pradžioje šią teisę gavo 7, XVI a. II pusėje 13, o XVII a. I p. 10 etninės Lietuvos miestų. Magdeburginiai miestai buvo net Pilviškiai, Sudargas, Liudvinavas, Žasliai, Pienionys. Daugelis miestelių buvo per smulkūs, kad būtų galima gerai išnaudoti privilegijų teikiamas galimybes. Magdeburgo teisė buvo labiau valstybės programa, ji miestams suteikta avansu, dar nepasiekus reikiamo išsivystymo lygio. Vis dėl to, šių teisių plėtra rodė, jog valstybės politika palanki miestų vystymuisi.[4]

Svarba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Magdeburgo teisė nebuvo vienintelė miestų savivaldybės teisė nei pačioje Vokietijoje, nei už jos ribų. Kelnas, Halė ir ypač Liubekas išsiugdė savo municipalinę teisę, kuri – ypač Liubeko teisė – buvo smarkiai išplitusi Baltijos jūros erdvėje. Estijoje Magdeburgo teisė buvo beveik visiškai nežinoma, o Latvijoje ji tebuvo įvesta tik kai kuriuose miestuose. Savo originalią municipalinę teisę buvo susikūręs Rygos miestas – ji buvo teisės mišinys.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Magdeburgo teisė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
  2. Magdeburgo teisė. Mažosios Lietuvos enciklopedija, T. II (Kas–Maž). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 Lietuvos istorija, IV tomas: nauji horizontai. Dinastija, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386-1529 metais. Jūratė Kiaupienė, Rimvydas Petrauskas. Baltos Lankos, 2009 m., 300-301 psl. ISBN 978-9955-23-239-1
  4. Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija (1009-1795). R. Paknio leidykla, 2005 m., 328 psl. ISBN 9986-830-89-3