Losicė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Losicė
lenk. Łosice
   POL Łosice COA.svg   
Losice-rynek-dt.jpg
Miesto centrinė aikštė

Losicė
52°12′41″ š. pl. 22°43′02″ r. ilg. / 52.21139°š. pl. 22.71722°r. ilg. / 52.21139; 22.71722 (Losicė)Koordinatės: 52°12′41″ š. pl. 22°43′02″ r. ilg. / 52.21139°š. pl. 22.71722°r. ilg. / 52.21139; 22.71722 (Losicė)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija: link={{{alias}}} Mazovijos vaivadija
Apskritis: Losicės apskritis
Valsčius: Losicės valsčius
Gyventojų (2010): 7 176
Plotas: 23,75 km²
Tankumas (2010): 302 žm./km²
Altitudė: 157 m
Pašto kodas: PL 08-200
Tinklalapis: www.losiceonline.republika.pl/
Commons-logo.svg Vikiteka: LosicėVikiteka

Losicė (lenk. Łosice, senąja rusų kalba Лoсичы, Łósiczy) – miestas Lenkijos rytuose, Losicės valsčiuje, Losicės apskrityje, Mazovijos vaivadijoje. Per miestą teka Točnos upė. Miestas yra Pietinės Palenkės istoriniame regione, Sedlcų aukštumoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo V a. pr. m. e. iki V a.-VI a. dabartinio miesto teritorijoje gyveno jotvingių gentis.[1] Iki XII a. šios žemės priklausė Kijevo Rusiai. 1194 m. šias žemes pradėjo valdyti Mazovijos kunigaikščiai. 1230 m. prijungta prie Mazovijos kunigaikštystės, bet jau 1250 m. atiteko Haličo-Volynės kunigaikštystei. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose gyvenvietė paminėta 1264 metais. Gyvenvietės pradžia siejama su didžiausiu XI-XIII a. Palenkės regione buvusiu Dzięcioły piliakalniu. Išlikę piliakalnio gynybiniai pylimai ir griovių pėdsakai.

Nuo 1333 m. iki 1513 m. priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Trakų vaivadijai, nuo 1513 m. iki 1569 m. Liublino unijos Palenkės vaivadijai.[2][3] 1505 m. gegužės 10 d. karalius Aleksandras Jogailaitis suteikė gyvenvietei Magdeburgo teises. Naujas gyvenvietės statusas leido kas savaitę rengti turgus ir keturias muges per metus bei leista statyti miesto rotušę. Suformuota taisyklingos formos rotušės aikštė, su iš jos išeinančiomis 8 gatvėmis. 1511 m. įkurta Losicės Šv. Zigmanto parapija. 1551 m. mieste buvo dvi stačiatikių cerkvės ir dvi katalikų bažnyčios, buvo 240 namų, kuriuose gyveno apie 1500 gyventojų. Mieste buvo apie 40 alaus, midaus ir degtinės karčemų, gamintos puikios odos, klestėjo kiti amatai.[4] Nuo 1569 m. iki 1795 m. buvo Abiejų Tautų Respublikos Mažosios Lenkijos provincijos Palenkės vaivadijos valdose.

XVI a. miestas sparčiai vystėsi ir plėtėsi, tačiau Švedų tvano metu 1655-1660 m. miestas buvo beveik visiškai sugriautas. XVII a. mieste apsigyveno pirmieji žydai ir amžiaus pabaigoje įkurtos Losicės žydų kapinės. Tik XVIII a. antroje pusėje miestas vėl pradėjo sparčiai plėstis ir vystytis, pastatyta Losicės sinagoga bei pradėtas naudoti Losicės miesto herbas. Nuo 1795 m. iki 1809 m. priklausė Austrijos karalystės Vakarų Galicijos Sedlcų cirkului. Nuo 1809 m. iki 1815 m. priklausė Varšuvos kunigaikštystės Sedlcų departamentui. Nuo 1816 m. iki 1837 m. priklausė Rusijos imperijos Lenkijos Kongreso karalystės Palenkės vaivadijai, 1837-1845 m. Palenkės gubernijai, nuo 1845 m. iki 1866 m. Liublino gubernijai, nuo 1867 m. iki 1912 m. Sedlcų gubernijai, Konstantinuvo apskričiai. 1912-1914 m. Chelmo gubernijai. 1869 m. buvo atimtos miesto teisės, bet jau 1915 m. grąžintos. 1892 m. mieste įvyko didelis gaisras.

Nuo 1914 m. iki 1919 m. priklausė Vokietijos imperijos Oberostui. 19181932 m. priklausė II Lenkijos Respublikos Liublino vaivadijos, Konstantinuvo apskričiai. 1932-1939 m. Liublino gubernijos, Sedlcų apskričiai. 1939 m. mieste gyveno 5370 žmonės, iš kurių 48% buvo žydai. 19391945 m. priklausė Trečiojo reicho Generalgubernijos, Varšuvos distriktui. 1944 m. rugpjūčio 6 d. į miestą įžengė Raudonoji armija. 19441949 m. priklausė Liublino vaivadijos, Sedlcų apskričiai. 1949-1956 m. priklausė Varšuvos vaivadijos, Sedlcų apskričiai. 19561975 m. priklausė Varšuvos vaivadijai. 19751999 m. priklausė Palenkės Bialos vaivadijai. 1999 m. įkurta Losicės Šv. Trejybės parapija.

Paminklai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]