Pietinė Palenkė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lenkijos istorinis regionas:
Pietinė Palenkė (Podlasie Południowe)
Šalis: Lenkija
Tautos: lenkai > baltarusiai > ukrainiečiai
Kalba: lenkų > baltarusių > ukrainiečių
Sedlcų departamentas Varšuvos kunigaikštystėje 1810-1816 m., pažymėtas raudonai
Sedlcų gubernija Lenkijos Kongreso karalystėje 1867-1912 m., pažymėta šviesiai rudai
Sedlcų gubernija Lenkijos Kongreso karalystėje 1867-1912 m.
Sedlcų gubernija 1896 m.
Liublino vaivadija 1919-1939 m.

Pietinė Palenkė arba Liublino Palenkė (lenk. Podlasie Południowe, Podlasiem Lubelskim) - istorinis regionas rytų Lenkijos, Mazovijos ir Liublino vaivadijose, susiformavęs XIX a. pradžioje. Palenkės Bialos mieste įkurtas Palenkės Bialos Pietinės Palenkės muziejus.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietovardžio kilmė siejama su istorinio Palenkės regiono pavadinimu. Istorinis regionas sutapo su Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Palenkės vaivadijos ribomis. Tačiau po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, 1795 m. didžioji dalis buvusios vaivadijos žemių esančių į šiaurę nuo Vakarinio Bugo atiteko Prūsijos karalystei, kur šios žemės prijungtos prie Naujosios Rytų Prūsijos Balstogės departamento. Mažesnė pietinė dalis esanti į pietus nuo Vakarinio Bugo upės atiteko Habsburgų monarchijos, Vakarų Galicijai ir nedidelė rytinė dalis atiteko Rusijos imperijos, Slanimo gubernijai.

Habsburgų monarchijos, Vakarų Galicijai atitekusiose žemėse buvo įkurtas Sedlcų cirkulas. 1810 m. šios žemės prijungtos prie Varšuvos kunigaikštystės Sedlcų departamento, kurio ribose būtent ir susiformavo istorinis regionas.

1816 m. vietoje departamento buvo įkurta Rusijos imperijos, Lenkijos Kongreso karalystei priklausiusi Palenkės vaivadija, kuri gyvavo iki 1837 m., kai buvo pervadinta į Palenkės guberniją.

1844 m. gubernija panaikinta ir jos žemės prijungtos prie Liublino gubernijos, tačiau jau 1867 m. atkurta Sedlcų gubernija, kuri buvo atkurta prieš tai egzistavusios Palenkės gubernijos ribose. 1912 m. gubernija buvo panaikinta, iš rytinių gubernijos žemių suformuota Chelmo gubernija, Vengruvo apskritis prijungta prie Lomžos gubernijos, o likusi dalis prijungta prie Liublino gubernijos.

I pasaulinio karo metu vakarinės regiono žemės priklausė Varšuvos generalgubernijai, o rytinės Oberostui. Po karo į šias žemes pretendavo Antroji Lenkijos Respublika ir Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika. 1919 m. visas istorinis regionas pateko į Lenkijos, Liublino vaivadijos sudėtį. 1939 m. balandžio 1 d. istoriniam regionui priklausiusios Palenkės Sokoluvo apskritis, Vengruvo apskritis ir Garvolino apskritis prijungtos prie Varšuvos vaivadijos.

II pasaulinio karo metu istorinio regiono žemės pateko į Trečiojo Reicho Varšuvos distriktą ir Liublino distriktą. Po karo 1945-1975 m. vakarinės regiono žemės priklausė Varšuvos vaivadijai, o rytinės Liublino vaivadijai. 1975 m. po Lenkijos administracinių vienetų reformos istorinio regiono žemės pateko į naujai sukurtų Sedlcų, Palenkės Bialos, Liublino ir Chelmo vaivadijų sudėtį. 1999 m. po dar vienos Lenkijos administracinių vienetų reformos rytinės istorinio regiono žemės tapo Liublino vaivadijos dalimi, o vakarinės Mazovijos vaivadijos dalimi.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Regionas išsidėstęs tarp Pietinės Palenkės žemumos ir Vakarų Polesės geografinių regionų. Nuo XVI a. egzistavusiam Palenkės regionui, iš šio istorinio regiono priklausė tik Palenkės Sokoluvo apskritis, Losicės apskritis, rytinė Vengruvo apskrities dalis bei šiaurinė Sedlcų apskrities dalis. Šiais laikais istorinio Pietinės Palenkės regiono žemės išsidėsčiusios taip:

Tautinė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istoriniame regione be lenkų gyveno ir nemažai baltarusių ir ukrainiečių, kurių dauguma iki 1875 m. unitų bažnyčios panaikinimo buvo unitai, vėliau dalis jų tapo katalikais arba stačiatikiais. Prasidėjus I pasauliniam karui dalis stačiatikių bendruomenės visiems laikams pasitraukė į Rusijos imperiją. Tarpukariu buvo vykdoma įnirtinga ne lenkų tautybės žmonių polonizacija, uždarinėjamos ir griaunamos cerkvės.

1944-1946 m. dalis ukrainiečių ir baltarusių buvo priversti pasitraukti į Tarybų Sąjungą per po karo Lenkijos-TSRS vykdytus gyventojų mainus. 1947 m. komunistinė Lenkijos valdžia nutarė ištremti šiame regione likusius gyventi ne lenkų tautybės žmones į per Jaltos konferenciją gautas vokiečių žemes. Trėmimui suteiktas Vyslos operacijos vardas, per operaciją iš šio krašto buvo ištremta didžioji dalis ne lenkų tautybės žmonių, kurių nedidelė dalis vėliau grįžo gyventi į šias vietoves.[1]

Sedlcų gubernijos gyventojų tautinė sudėtis atskirose apskrityse pagal 1897 m. surašymą.[2]:

Tautybė Lenkai Ukrainiečiai Žydai Rusai Vokiečiai
Visoje gubernijoje 66,1 % 13,9 % 15,5 % 2,5 % 1,5 %
Palenkės Bialos 33,8 % 38 % 21,7 % 5,6 % 0,2 %
Vengruvo 84,5 % 0,01 % 12,3 % 0,5 % 2,4 %
Vlodavos 21,4 % 55,7 % 15,9 % 2,3 % 4,3 %
Garvolino 82,9 % 0,1 % 14,1 % 0,9 % 1,8 %
Konstantinuvo 53,4 % 30,5 % 13,3 % 2,6 % 0,03 %
Lukuvo 84,3 % 0,2 % 13,2 % 0,1 % 1,1 %
Palenkės Radzino 72,8 % 4,4 % 17,8 % 3,1 % 1,2 %
Sedlcų 72 % 0,7 % 18,8 % 6,6 % 0,9 %
Palenkės Sokoluvo 85,4 % 0,4 % 12,6 % 0,8 % 0,6 %

Didžiausios gyvenvietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Jan Tyszkiewicz: Podlasie. Kształtowanie się nazwy i terytorium do końca XIX stulecia. „Prace Archiwalno-Konserwatorskie na Terenie Województwa Siedleckiego” 1982: z. 3, 1982.
  • Ćwik W., Reder J., Lubelszczyzna: dzieje rozwoju terytorialnego, podziałów administracyjnych i ustroju władz, Wydawnictwo Lubelskie, Lublin 1977.
  • Ryszard Szczygieł: Rozwój urbanizacji Lubelszczyzny w XVII-XVIII w.. W: Dzieje Lubelszczyzny. T. 1, zał. (mapa) 12. Warszawa 1974.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]