Liauda (regionas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Apytikslės Liaudos regiono ribos

Liauda (liet. pagal upę – Liaudė) – istorinis Lietuvos regionas, kuriame ilgainiui nuo LDK suartėjimo su Lenkijos karalyste dėl polonizacijos susiformavo lenkakalbių gyventojų bendruomenė. Šis regionas taip pat išsiskyrė tuo, kad čia mažuose kaimeliuose (akalicose) ar vienkiemiuose gyveno smulkieji bajorai, nėję baudžiavos. Regiono pavadinimas kildinamas nuo Liaudės upės pavadinimo.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarp 1372 m. Livonijos riterių nusiaubtų Upytės krašto vietovių Hermanas Vartbergietis mini ir Liaudos lauką. Manoma, kad vėliau, XIV a. Vytautas Didysis Liaudos krašte įkurdino smulkius bajorus, kurių uždavinys buvo kovoti su kryžiuočiais. Liaudos bajorai papildydavo sunaikintų pilių įgulas. Šio krašto gyventojai nėjo baudžiavos. Taip šiame krašte (dabartinių Kėdainių, Panevėžio ir Radviliškio rajonų teritorijoje) susitelkė bajorų (šlėktų) akalicos (bajorkaimiai) ir vienkiemiai.

XVI a. Liaudos bajorija priklausė Veliuonos valsčiui, ir ta priklausomybė išliko iki XVIII amžiaus. Liaudos krašto akalicos išsiskyrė iš kitų valstietiškų kaimų. Bajorkaimių gyvenamieji namai platesni, sudėtingesnių konstrukcijų, puošnesni, gale dažniausiai trys langai. Namams būdingi gana žemi pusskliautiniai stogai, subtili ir gausi puošyba. Prabangesnis ir interjeras: dvivėrės durys, koklinės krosnys, platūs kaminai-virenės, tinkuotos sienos, netgi parketai geruosiuose kambariuose. Laisvi žmonės galėjo leisti sau didesnę prabangą nei baudžiauninkai. Neatsitiktinai ir literatūroje išskiriamos Liaudos bajoraitės. Pasakojama, kad Pociūnėlių apylinkėse merginos buvusios tokios gražios, jog Upytės krašte visos gražios panelės buvo vadinamos „pociūnėlytėmis“. Tai pastebėjo ir Maironis baladėje apie Čičinską: „Šoka plikos lig blauzdų / Liaudos gražios bajoraitės“.

Kai XVII a. 2-oje pusėje lenkų kalba išstūmė rusėnų kalbą iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kanceliarijos, iš buities pradėta stumti ir lietuvių kalba. Jau XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje Liaudos gyventojai kalbėjo lenkiškai. Liaudos krašto gyventojai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime ir rėmė sukilėlius. Už tai 1863 m. rugsėjo mėn. rusų generolo leitenanto N. Ganeckio įsakymu sudeginta nemažai Liaudos krašto bajorų sodybų. Ypač nukentėjo Pempių, Liaudžių, Mazgių, Mackonių akalicos. Pociūnėlių dvaras atimtas iš Taugino ir perduotas rusui Ščerbakovui, suimtas ir ištremtas Pociūnėlių filialistas kunigas Vincas Norvaiša. Į kraštą iš Rusijos atkelta sentikių. Vietoj Pempių kaimo atsirado Komisarovka, kitur – Sašino, Tobolsko kaimai.[2]

Literatūroje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkų literatūroje Liaudą išgarsino rašytojas Henrikas Senkevičius, trilogijoje „Tvanas“ aprašydamas XVII a. kovas su švedais. Jis Liaudoje „įkurdino“ savo herojus: Vadaktuose – Olenką Bilevičiūtę (jų giminei priskyrė ir Mitriūnų dvarą), Liubičiuje – jos rankos siekusį Kmiticą, Pociūnėliai tapo Goštautų giminės lizdu, Valmančiai – Butrimų, Gasčiūnai – Goscevičių, Mariezai – Stakjonių, Drąseikiai ir Mazgiai – Domaševičių tėvonijomis.

Tautinė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal 2011 m. gyventojų surašymą Kėdainių rajone gyveno 0,61% (369) lenkų tautybės gyventojų, 2001 m. 0,77% (504). Kauno rajone 2011 m. 0,4% (340), 2001 m. 0,56% (459). Radviliškio rajone 2011 m. 0,2% (84), 2001 m. 0,22% (114). Panevėžio rajone 2011 m. 0,23% (91), 2001 m. 0,27% (116).[3][4]

Pagal 1923 m. surašymo duomenis procentaliai daugiausiai lenkų tautybės gyventojų gyveno Lapių valsčiuje 67,5%, Vandžiogalos 38,2%, Kėdainių 20,3%, Žeimių 16,5%, Čekiškės 15,7%, Dotnuvos 15%.[5]

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš šio regiono kilę žymūs žmonės: Česlovas Milošas, Aleksander Meysztowicz, Walerian Meysztowicz, Tadeusz Jasudowicz, Stanisław Michalkiewicz, Władysław Tomkiewicz, Zbigniew Skłodowski, Kalina Skłodowska-Antonowicz, Bronisław Żongołłowicz, Wacław Daszkiewicz, Stanisław Stomma, Józef Żylewicz, Aleksander Gintowt-Dziewałtowski, Czesław Kwieciński, Maurycy Prozor, Alojzy Szarłowski, Konstanty Górski, Ignacy Iwicki, Stanisław Kuźmiński, Teresa Ciszkiewiczowa.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]