Mauricijus Prozoras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Mauricijus Prozoras
Maurycy Prozor.PNG
Prozorai
Herbas „Prozor“
Herbas „Prozor“
Gimė: 1801 m. rugsėjo 15 d.
Romainiai, Rusijos imperija
Mirė: 1886 m. (~85 metai)
Vilnius, Rusijos imperija
Tėvas: Ignotas Kajetonas Prozoras
Motina: Anelė Oskierkaitė
Sutuoktinis(-ė): Ona Chlopickaitė
Veikla: Rezistentas

Mauricijus Prozoras (1801 m. rugsėjo 15 d. Romainiuose, Rusijos imperija - 1886 m. Vilniuje, Rusijos imperija) – 1831 m. sukilimo dalyvis, visuomenės veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1801 m. rugsėjo 15 d. Romainiuose, paskutiniojo LDK kariuomenės stovyklos viršininko Karolio Prozoro Romainių dvare. Studijuodamas Vilniaus universitete susidraugavo su Adomu Mickevičiumi, kuris ne kartą lankėsi Romainiuose. 1831 m. M. Prozoras subūrė ir vadovavo Kauno apskrities sukilėliams, o 1831 m. balandžio 8 d. su kitų apskričių sukilėliais puolė Kauną. Dviem mėnesiams jį užėmė, tačiau išvaryti rusų kariuomenės nepavyko, pasitraukė į Jonavą. Surinkęs apie 1000 sukilėlių užėmė Karmėlavą. Pralaimėjo mūšį prie Turžėnų, Kėdainiuose gynė tiltą per Nevėžį, šis mūšis vadinamas Kėdainių mūšiu. 1831 m. gegužės 5 d. išgelbėjo sukilėlio K. Zaluskio korpusą, prie Baisogalos sulaikęs caro kariuomenės ulonus. Persikėlęs per Nemuną, traukėsi į Gardiną, bet grįžo į Kėdainius ir susijungė su generolo Antano Gelgaudo vadovaujamais lenkų daliniais. Su raitelių eskadronu kovėsi dėl Kauno.

Pralaimėjęs pasitraukė į Panevėžį ir 1831 m. liepos 5 d. susijungė su generolo H. Dembinskio daliniais. Gavo majoro laipsnį, vadovavo ulonų pulko eskadronui. Nuslopinus sukilimą, išvyko į Prancūziją, kur aktyviai dalyvavo lietuvių ir lenkų emigrantų veikloje. Parašė prisiminimus apie sukilimą Kauno paviete, kuriuos 1833 m. išleido Lietuvos draugijos sekretorius F. Vrotnovskis. Prašė carinės valdžios leidimo grįžti į tėvynę, kuris buvo patenkintas tik 1858 metais. Mirė 1886 m. Vilniuje.

Lenkų klasikas Henrikas Senkevičius istoriniame romane „Tvanas“ M. Prozorą pavaizdavo Andrejaus Kmitos asmenyje. Vytauto Didžiojo karo muziejus parengė iliustruotą leidinuką „Kauno pavieto 1831 m. sukilėlių vadas mjr. grafas Mauricijus Prozoras“ (Vilnius, 2007). 1994 m. nauja Vaišvydavos gatvė pavadinta M. Prozoro vardu.[1]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Robert Bielecki, Maurycy Prozor, w: Polski Słownik Biograficzny, 1984-1985, t. XXVIII, s. 540-541.
  • Marek J. Minakowski, Ci wielcy Polacy to nasza rodzina, wyd. 3, Dr Minakowski Publikacje Elektroniczne, Kraków 2008, ISBN 83-918058-5-9.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]