Lenkijos–Lietuvos karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Lenkijos - Lietuvos karas)
Jump to navigation Jump to search
Lenkijos–Lietuvos karas
Priklauso: Lietuvos nepriklausomybės kovos
Lenkijos-sovietų karas
Sejny Parada.jpg
Lenkų kavalerijos paradas Seinuose.
Data 1919 m. – 1920 m. lapkričio 29 d.
Vieta Suvalkijos regionas ir Vilniaus kraštas.
Rezultatas Nutraukiami bet kokie diplomatiniai santykiai tarp Lenkijos ir Lietuvos iki 1938 m. ultimatumo.
Teritoriniai pakitimai Lenkija kontroliuoja rytinę Lietuvos dalį (Vilniaus kraštą) ir Suvalkų regioną.
Kariaujančios pusės
Lenkija Antroji Lenkijos Respublika Lietuvos vėliava Lietuva
Vadovai ir kariniai vadai
Lenkija Edward Rydz-Śmigły
Lenkija Adam Nieniewski
Lietuva Kazys Ladiga
Lietuva Silvestras Žukauskas
Pajėgos
Lenkija ~20 000–30 000 Lietuva ~7 000–8 000

Lenkijos–Lietuvos karas – karinis konfliktas, vykęs po Pirmojo pasaulinio karo, prasidėjęs 1919 m. pavasarį ir pasibaigęs lenkų naudai 1920 m. lapkričio 29 d. Lietuvos ir Lenkijos karinės galios skirtumas buvo didelis, todėl Lenkijai nebuvo sunku laimėti šį karą. Po kiek laiko įvyko derybos dėl paliaubų, o tolimesnius Lietuvos kariuomenės veiksmus nutraukė Tautų Sąjungos komisija.

Konflikto pradžia ir priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1918 m. atsikūrus Lietuvos ir Lenkijos valstybėms, lietuvių kilmės lenkas Juzefas Pilsudskis siekė, kad Lietuva ir Lenkija susivienytų į federaciją, identiškai kaip federacinė ATR. J. Pilsudskio manymu, ATR turėjo sudaryti Lietuva (buvusi LDK), Lenkija (buvusi karalystė), Gudija ir Ukraina. Tačiau 1918–1922 m. Gudija ir Ukraina buvo užimtos ir įjungtos į TSRS sudėtį L. Trockio vadovaujamos Raudonosios armijos (RA) bei paverstos paklusniomis sovietinėmis respublikomis. Tuo tarpu Lietuva paskelbė nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d.

Į karą Lietuva įsitraukė vos gavusi nepriklausomybę ir tik pradedanti kurti naująją Lietuvos kariuomenę. Lietuvoje negyveno tiek daug žmonių kaip tuo metu Lenkijoje, todėl mobilizacijos skaičiai buvo žemi, o atsilaikyti Lietuvai prieš lenkų invaziją buvo beveik beviltiška, nes lietuvių karinė jėga svyravo nuo 7 000 iki 8 000, o lenkų karinė jėga buvo didesnė negu 20 000 karių ir karinės technikos vienetų. Konfliktą siejo Vilniaus kraštas ir Suvalkijos regionas, dėl kurio ir įsižiebė karas dėl lenkų noro aneksuoti šias teritorijas. Dar prieš karą su lenkais tarp Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo įtempti, dėl Lenkijos diktatoriaus Juzefo Pilsudskio noro užgrobti didelę dalį Rytų Europos ir jo idėjų atkurti kadaise buvusią didžią ATR valstybę. Į Vilnių ir aplinkines teritorijas pretendavo tiek Lietuva, tiek ir Lenkija.

1919 m. iš Lietuvos išvijus bolševikus taip pat ir avantiūristų bermontininkų likučius, į Lietuvą iš rytinės pusės pradėjo plūsti Lenkijos kariuomenė. Vilnių 1919 m. balandžio 19 d. užėmė Lenkijos kariuomenė. Lietuvos delegacija Paryžiaus taikos konferencijoje pareiškė protestą. Gegužės 2 d. ji paragino kariaujančias puses stabdyti kraujo liejimą, tačiau niekas nepasikeitė. 1919 m. birželio 18 d. Antantė Lietuvos prašymu nustatė pirmąją Lietuvos ir Lenkijos demarkacinę liniją, bet konfliktas vyko toliau. Liepos 27 d. buvo nustatyta antroji demarkacinė linija.

Kovos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkijos kariuomenė atsitraukė Raudonajai armijai pradėjus pulti Lenkiją. 1920 m. liepos 15 d. Lietuvos kariuomenė pasiekė Vilnių, kurį jau buvo užėmusi Raudonoji armija. Po mūšio prie Vyslos Lenkijos kariuomenė pradėjo puolimą Augustavo srityje. Antantei tarpininkaujant rugpjūčio 25rugpjūčio 30 d. tarp Lietuvos ir Lenkijos vyko derybos. Rugpjūčio 28 d. Lenkijos kariuomenė užėmė Augustavą, rugpjūčio 31 d. – Suvalkus ir Seinus. Po to prasidėjo Lietuvos kariuomenės kontrpuolimas. Rugsėjo 15rugsėjo 19 d. Kalvarijoje vėl vyko derybos, po kurių Lenkijos kariuomenė vėl pradėjo puolimą.

Paliaubos Suvalkuose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Suvalkų sutartis.
Suvalkų sutarties pasirašymas. Iš kairės – lenkų, o dešinės – lietuvių delegatai.

Rugsėjo 29 d. prasidėjo derybos, kurios spalio 7 d. pasibaigė Suvalkų sutarties pasirašymu. Ja buvo nustatyta nauja demarkacinė linija. Bet spalio 8 d. Lenkijos generolas Liucjanas Želigovskis Juzefo Pilsudskio nurodymu inscenizavo maištą ir spalio 9 d. užėmė Vilnių. Ten buvo paskelbta apie naujos valstybės – Vidurinės Lietuvos įkūrimą. Želigovskio pajėgos toliau tęsė puolimą ir pasiekė Ukmergę. Tačiau tada prasidėjo Lietuvos kariuomenės kontrpuolimas ir lapkričio 19 d. prie Širvintų bei lapkričio 21 d. prie Giedraičių Želigovskio pajėgos patyrė pralaimėjimus. Tolesnius Lietuvos kariuomenės puolimus nutraukė Tautų Sąjungos komisija.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]