Laukininkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Laukininkas – ikivalstybinės Senovės Prūsijos visuomenės ir ankstyvojo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikotarpio kaimo bendruomenės, lauko narys.

Apie laukininkus duomenų yra XIV a. pabaigos - XV a. pradžios „Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose“ (Lithauische Wegeberichte). Dirbamą žemę laukininkai buvo pasidaliję. Kiekviena sodyba savo dalį tvarkė kaip nuosavybę (žr. alodas), o pievos, miškai, vandenys naudoti bendrai. Kilus karui laukininkai bei kiti žemių gyventojai išsirinkdavo savo vadus, laukas sudarydavo karinį vienetą. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje nuo XIV a. pabaigos kuriantis valsčiams laukininkus imta vadinti valsčionimis, vėliau valstiečiais.

Mažojoje Lietuvoje terminas vartotas iki XX a. vidurio. Čia laukininkų bendruomeninių žemių nominalus savininkas buvo Vokiečių ordinas, nuo 1525 m. Prūsijos kunigaikštis. Tarp laukininkų sodžių įsiterpdavo ir vokiečių bajorų kaimų, kai nusigyvenęs laukininkas tapdavo praturtėjusiu kilmingojo baudžiauninku. Nuo XIV a. Prūsijoje plintant baudžiavai, tokių laukininkų tarp prūsų ir lietuvininkų daugėjo. Vokiečių ordinui, nuo 1525 m. Prūsijos kunigaikščio valdžiai nusipelnę vietos gyventojai laukininkai nuosavybėn pagal Kulmo teisę gaudavo žemės sklypą (apie 3 ūbus arba apie 45 ha) ir vadinosi kulmiškiais. XV a. viduryje Karaliaučiaus komtūrijoje buvo daugiau, kaip 700 prūsų laukininkų ūkių ir apie 2160 prūsų baudžiauninkų ūkių, Ragainės komtūrijoje apie 120 lietuvių laukininkų ir apie 160 lietuvių baudžiauninkų ūkių. XVII a. - XIX a. pradžioje Mažosios Lietuvos raštijoje baudžiauninkais tapę laukininkai buvo vadinami ir būrais. (Žr. Kristijonas Donelaitis. „Metai“). XIX a. - XX a. pirmoje pusėje Mažosios Lietuvos lietuvininkai laukininko terminą neretai vartojo ir kaip ūkininko sinonimą.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas MatulevičiusLaukininkas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 612 psl.