Archeologinis tyrimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Archeologiniai kasinėjimai)
Jump to navigation Jump to search

Archeologinis tyrimas – tiesioginis archeologinio paveldo tyrimas archeologinėje vietoje, panaudojant specialias metodikas, kasinėjant vietovės kultūrinį sluoksnį ir ieškant archeologinių radinių, taip pat archeologiniu paveldu laikytinų įvairių statinių, konstrukcijų, pastatų kompleksų, žmogaus veiklos paveiktų vietų, kilnojamųjų objektų, kitų rūšių paminklų kartu su jų aplinka žemėje ir po vandeniu tyrimas bei šių darbų aprašymas, radinių inventorizavimas, konservavimas ir tvarkymas, mokslinių apibendrinimų bei išvadų pateikimas ir tyrimo duomenų paskelbimas. Archeologinius tyrimus reglamentuoja 1992 m. sausio 16 d. Europos Tarybos priimta Europos archeologinio paveldo apsaugos konvencija [1][neveikianti nuoroda]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki XX a. vidurio Europoje vyravo archeologijos objektų paieška, nuo XX a. devinto dešimtmečio pradėtas ištisinis teritorijų žvalgymas. Per tyrimų archeologines ekspedicijas (jų prototipai XVII a. pabaigos – XVIII a. pradžios buvo mėgėjų kasinėjimai) tiriami surasti, esami ar spėjami archeologiniai objektai, jų grupės. Archeologinių paminklų ar jų grupės mokslinius tyrinėjimus atlieka specialiųjų įstaigų (mokslo tyrimų institutų, universitetų, muziejų ir kt.) archeologai. Archeologiniai tyrimai pradedami gavus leidimą (atviras lapas). Jie atliekami per žvalgomąsias ir tyrimų archeologines ekspedicijas.[2]

Archeologiniai žvalgymai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Archeologiniai žvalgymai arba archeologinė priežiūra – tai pigiausias, tačiau mažiausiai mokslinės informacijos suteikiantis archeologinių tyrimų būdas, kuomet archeologiniai kasinėjimai iš esmės nevyksta, o archeologai stebi statybininkų vykdomus žemės kasimo darbus, fiksuoja stratigrafinius sluoksnius tranšėjų atkarpose, surenka dažniausiai jau iškastus archeologinius radinius, t. y. nebe pirminėse radimvietėse. Žvalgymai vykdomi:

  • Kai statybos darbų metu numatomi perkasti nedideli grunto tūriai arba planuojami paviršiniai žemės kasimo darbai (kelių ir šaligatvių dangos, elektros ir ryšių kabelių tranšėjos ir t. t.), senesnių inžinierinių komunikacijų vietose, ir, nėra jokios informacijos, kad šie darbai galėtų sunaikinti vertingą kultūrinį sluoksnį arba archeologines struktūras.
  • Kai nėra įmanoma kokybiškai atlikti archeologinių žvalgomųjų tyrimų ir nėra informacijos, kad žemės kasimo darbų vietoje yra išlikę vertingi archeologiniai objektai.

Žvalgoma dažniausiai mechanizuotų kasimo darbų metu, todėl yra pavojus, kad ekskavatoriaus kaušas sunaikins vertingą archeologijos objektą. Žvalgymų metu aptikus vertingų archeologijos objektų, statybos darbai yra stabdomi – atliekami išsamūs kasinėjimai arba keičiamas statybos darbų projektas pasirenkant paveldui nekenksmingas technologijas arba koreguojant kasimo darbų vietą ar gylį.

Žvalgomieji tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Archeologiniai žvalgomieji tyrimai (kasinėjimai, geofiziniai tyrimai, gręžiniai) vykdomi:

  • Vietovėse, kur nėra jokių duomenų apie archeologinius objektus, tačiau numatoma vykdyti statybos arba žemės kasimo darbus dideliuose plotuose (pvz., autostradų tiesimo darbai, nauji karjerai);
  • Vietovėse, kur yra netiesioginių duomenų apie tikėtinus rasti archeologinius objektus. Pavyzdžiui, vietinių gyventojų arimuose ar kitur randami archeologiniai radiniai, aerofotonuotraukose pastebėtos anomalijos. Tokiais duomenimis taip pat gali būti istorinis šaltinis, žmonių pasakojimas, toponimai ir t. t. Tikimybė aptikti iki šiol nežinomus archeologinius objektus didesnė greta žinomų archeologinių vietų (kapinynų, piliakalnių vizualinės ir fizinio poveikio apsaugos zonose) bei vandens telkinių.
  • Žinomose archeologinėse vietose, kuriose anksčiau buvo vykdyti archeologiniai tyrimai arba kurios lengvai atpažįstamos vizualiai (piliakalniai ir kitos įtvirtintos vietos). Tokių tyrimų tikslas dažniausiai būna nustatyti kultūrinio sluoksnio ir archeologinių struktūrų paplitimą.

Žvalgomųjų kasinėjimų metu archeologai kasa nedidelio ploto (dydis 2 x 2 m) šurfus arba perkasas. Taikomųjų tyrimų atveju šurfuose aptikus moksliniu požiūriu vertingą kultūrinį sluoksnį arba statinių liekanas archeologai informuoja Kultūros paveldo departamentą. Žemės kasimo darbus, kurie gali pakenkti naujai atrastoms vertingosioms kultūros paveldo objekto savybėms, leidžiama vykdyti tik atlikus išsamius archeologinius kasinėjimus.

Archeologiniai kasinėjimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai pagrindinis archeologijos mokslo metodas. Šie tyrimai vykdomi tik ten, kur tvirtai žinoma, kad bus rastas moksliniu požiūriu vertingas kultūrinis sluoksnis arba archeologinės struktūros. Išsamių kasinėjimų trukmė ir kaina skirtingose archeologinėse vietovėse gali skirtis, nes priklauso nuo grunto savybių, radinių ir struktūrų gausos, pasirinkto fiksavimo būdo, atliekamų (ar neatliekamų) įvairių gamtamokslinių tyrimų, konservavimo ar restauravimo darbų. Fundamentaliųjų mokslinių tyrimų metu, vykdant išsamius archeologinius kasinėjimus paprastai kartu darbuojasi įvairių mokslo sričių atstovai, o tyrimų rezultatai publikuojami mokslinėje spaudoje. Taikomųjų tyrimų atveju archeologai to daryti nėra įpareigoti, tačiau turėtų stengtis atlikti lauko darbus ir apdoroti gautą informaciją ir radinius taip, kad vėliau, atsiradus lėšų ir moksliniam interesui, šią medžiagą galėtų pasiekti, analizuoti ir publikuoti ne tik jie patys, tačiau ir kiti mokslininkai.[3]

Pagrindiniai archeologinių tyrimų principai – visur, kiek tai įmanoma, taikomi nedestruktyvūs tyrimų metodai; archeologinio paveldo elementai neatidengiami ir nepaliekami atidengti kasinėjimų metu ar po jų, neužtikrinus visų priemonių tinkamai jų apsaugai, konservavimui ir tvarkymui; kasinėjimus ar kitą destruktyvią veiklą turi atlikti tik kvalifikuoti, specialiai parengti ir įgalioti asmenys; archeologiniams radiniams, jei jie buvo perkelti iš radimvietės, turi būti parinktos tinkamos saugyklos.

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos archeologinių tyrimų centrai: Lietuvos istorijos institutas, 1991 m. Vilniuje įkurtas Lietuvos pilių tyrimų skyrius (nuo 1993 m. Pilių tyrimų centras „Lietuvos pilys“), Vilniaus universiteto Archeologijos ir Vilniaus pedagoginio universiteto Baltų proistorės katedros. Archeologinius paminklus taip pat tiria Klaipėdos universitetas Paminklų restauravimo instituto archeologų grupės (daugiausia senamiesčius ir pilių teritorijas) ir Kultūros paveldo centras. Jis su Lietuvos istorijos institutu sistemingai žvalgo ir registruoja archeologinius paminklus, nustato jų teritoriją ir kasinėja. Tą darbą atlieka ir dalis Lietuvos muziejų: Lietuvos nacionalinis muziejus (Vilnius), Žemaičių muziejus Alka (Telšiai), Šiaulių Aušros muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus (Kaunas) bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejus (Klaipėda) kuriuose sukaupta ir daugiausia archeologinių rinkinių. Nuo 1997 m. veikia Mokslinė archeologijos komisija. Lietuvos archeologai tyrimų rezultatus skelbia mokslinėje periodinėje spaudoje, apibendrinamojo pobūdžio darbuose, leidžia archeologinius veikalus, nuo 1932 m. skelbia Lietuvos ir tarptautinėse archeologų konferencijose.[4]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Europos archeologinio paveldo apsaugos konvencija
  2. Archeologinis tyrimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 715 psl.
  3. „Archeologiniai žvalgymai arba archeologinė priežiūra“. archeologai.lt. Suarchyvuotas originalas 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2016-06-10. 
  4. Archeologinis tyrimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 716 psl.