Kopysė

Kopysė bltr. Копысь, rus. Копысь

Kopysės piliakalnis

Kopysė 54°19′16″š. pl. 30°17′13″r. ilg. / 54.321°š. pl. 30.287°r. ilg. / 54.321; 30.287 (Kopysė)

Laiko juosta: (UTC+3)

Valstybė	Baltarusija
Sritis	Vitebsko sritis
Rajonas	Oršos rajonas

Įkūrimo data	1059 m.

Gyventojų (2022)	647

Vikiteka	Kopysė

Kòpysė ^[1] (bltr. Копысь, rus. Копысь) – miesto tipo gyvenvietė rytų Baltarusijoje, Vitebsko srityje, 35 km nuo Oršos, už 2 km nuo Kopysės geležinkelio stoties linijoje Orša–Mogiliovas. Įrengta prieplauka kairiajame Dniepro krante. Veikia Oršos įmonių filialai (mašinų gamybos, statybinių medžiagų), meninės keramikos centras. Stovi stačiatikių cerkvė (XX a. pr.) ir koplyčia (XIX a. pr.).

Istorija

Pirmą kartą 1059 m. paminėta Nikono metraštyje. Kopysė priklausė Polocko kunigaikštystei, vėliau – Smolensko kunigaikštystei. Nuo XIV a. antrosios pusės – Vitebsko vaivadijoje, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystėje (LDK). XIV–XVIII a. Kopysėje stovėjo pilis. Pagal 1726 m. aprašymą inventoriuose, turėjusi 4 bastionus, medines sienas, įvažiavimo bokštą. Po 1772 m. pilis nebuvo atstatoma.

XVI a. Kopysė buvo kunigaikščių Ostrogiškių, vėliau – Radvilų valdose. Per ATR-Maskvos karą (1654–1667) Kopysė, stovėjusi rytiniame LDK paribyje su maskvėnais, buvo įvykių sūkuryje. 1654 m. miestą užėmė caro kariuomenė. 1655 m. pradžioje vėl įžengė LDK kunigaikščio vėliavos. Rokiruotė pasikartojo 1659 m., kai grįždami caro vaivados iš dalies sudegino miestą už išdavystę. 1660 m. miestelėnai atidarė vartus įleisdami LDK kariuomenę.^[2] 1662 m. pro miestą pravažiavo austrų diplomatas ir keliautojas Augustinas Majerbergas, palikęs Kopysės architektūros, gyventojų buities ir apylinkių aprašymus. Per Šiaurės karą čia buvo apsistojęs caras Petras I.

Kopysė buvo stambus puodininkystės centras, nuo XV a. garsėjo čia išdegtais kokliais ir unikalių keraminių dirbinių iš raudonojo molio gamyba. Kopysės kokliais puoštos krosnys Maskvos kremliaus ir kituose rūmuose.

Nuo 1772 m. Kopysė buvo Rusijos imperijos sudėtyje. 1777–1862 m. buvo Kopysės apskritis Mogiliavo gubernijoje.^[3] 1781 m. patvirtintas miesto herbas. 1789 m. atidaryta liaudies mokykla. Kopysės valsčiaus centras (1777–1796 ir 1802–1861), vėliau turėjo miesto teises Horkų apskrityje.^[4] XIX a. ir XX a. sandūroje Kopysėje veikė 17 nedidelių gamybos įmonių.

XVIII ir XIX a. sandūroje Kopysė tapo hasidinio judaizmo centru. Čia užgimė vietinė hasidų kryptis, kuri XX a. viduryje įsiliejo į ortodoksų judėjimą Chabad Lubavitč. XIX a. Kopysė buvo Baltarusijos kalvinizmo centras.^[5] Napoleono žygio į Rusiją metu 1812 m. miestą užėmė prancūzai. Lapkričio 12 d. Kopysės apylinkėse Dnieprą forsavo Michailas Kutuzovas.

1904 m. buvo 3950 gyv., 1911 m. – 5924 gyv. 1924–1930 m. buvo rajoniniu centru Baltarusijos TSR. Nuo 1930 m. – Vitebsko srities Oršos rajono sudėtyje, nuo 1938 m. – miestelis (miesto tipo gyvenvietė).

Per Antrąjį pasaulinį karą buvo okupuota vokiečių. 1939 m. surašymo duomenimis, Kopysėje gyveno 405 žydai – 9,91% nuo viso gyventojų skaičiaus.^[6] Visi žydai 1941 m. spalio mėn. nacių buvo uždaryti miestelio gete, o 1942 m. sausio 14 d. sušaudyti.^[7] Karo metais per Dnieprą kėlėsi generolo Heinco Guderiano armijos motorizuoti padaliniai.

Lankytinos vietos

Kopysė – pirmojo Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos (g. 1954) gimtinė.
Šalia miestelio, už 2 km Levkuose (bltr. Ляўкі), yra poeto Jankos Kupalos vasarnamis su memorialinio muziejaus filialu.
Archeologijos paminklas – Kopysės piliakalnis.

Šaltiniai

↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
↑ Глеб Лабадзенка. „Генадзь Сагановіч: «У XVII стагоддзі беларускае войска біла сваіх жа сялян»“ (baltarusių). // TUT.BY, 18 июня 2012. Suarchyvuotas originalas 2016-10-13. Nuoroda tikrinta 2016-10-13.
↑ Могилёвская губерния. Archyvuota kopija 2022-12-29 iš Wayback Machine projekto. – Москва, Большая российская энциклопедия, 2004–2017.
↑ Kopyś. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 2 (Januszpol — Żyżkowo; Aleksin — Wola Justowska). Warszawa, 1902, 121 psl. (lenk.)
↑ Kopyś. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IV (Kęs — Kutno). Warszawa, 1883, 388 psl. (lenk.)
↑ Distribution of the Jewish population of the USSR 1939 / edit. Mordechai Altshuler. – Jerusalem, 1993. – P. 39.
↑ Государственный архив Российской Федерации (ГАРФ). – Фонд 7021. – On. 84. – Д. 10. – Л. 326

[1] Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)

[2] Глеб Лабадзенка. „Генадзь Сагановіч: «У XVII стагоддзі беларускае войска біла сваіх жа сялян»“ (baltarusių). // TUT.BY, 18 июня 2012. Suarchyvuotas originalas 2016-10-13. Nuoroda tikrinta 2016-10-13.

[3] Могилёвская губерния. Archyvuota kopija 2022-12-29 iš Wayback Machine projekto. – Москва, Большая российская энциклопедия, 2004–2017.

[4] Kopyś. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 2 (Januszpol — Żyżkowo; Aleksin — Wola Justowska). Warszawa, 1902, 121 psl. (lenk.)

[5] Kopyś. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IV (Kęs — Kutno). Warszawa, 1883, 388 psl. (lenk.)

[6] Distribution of the Jewish population of the USSR 1939 / edit. Mordechai Altshuler. – Jerusalem, 1993. – P. 39.

[7] Государственный архив Российской Федерации (ГАРФ). – Фонд 7021. – On. 84. – Д. 10. – Л. 326

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]