Klemensas Brunius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Klemensas Brunius (1900 m. kovo 25 d. Ožkiniai, Punsko valsčius – 1975 m. gruodžio 1 d. prie Kauno, Lietuvoje) – inžinierius, voldemarininkų atstovas, antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, politinis kalinys.

Nepriklausomoje Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klemensas Brunius buvo Vytauto Didžiojo universiteto studentų tautininkų korporacijos Neo-Lithuania 1931–1932 metais leisto Studentų balsas redkolegijos narys.

Kaip statybos inžinierius, 1938–1939 m. Povilo Dedeles bendrovei talkino Kauno sporto halės statyboje. [1]

1941 m. birželio sukilimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klemensas Brunius priklausė voldemarininkams. Jisai dalyvavo 1939-1940 m. sąmoksle, kurio tikslas buvo nuversti prezidentą Antaną Smetoną ir jį pakeisti nacių Vokietijai palankia vyriausybe. Jį suėmė 1940 m. gegužės 26 d. kartu su Povilu Ivanausku, Aleksandru Sinkevičiumi, Algirdu Sliesoraičiu, Jonu Vokietaičiu ir Stasiu Puodžiumi. [2] Prasidėjus sovietų okupacijai jis pasitraukė į Vokietiją. Jo šeima liko Lietuvoje, slapstėsi kaime, pas gimines. [3]

Dalyvavo 1940 metų lapkričio 17 dieną, Berlyne, Kazio Škirpos rengtame Lietuvių aktyvisto fronto steigiamojoje sueigoje. Pasirašė steigiamąjį protokolą. [4] Jis priklausė Berlyno LAF’o vadovybei kartu su Kaziu Škirpa, Ernestu Galvanausku, Antanu Maceina ir Karoliu Žalkausku. [5] Vadovavo jo organizacinei komisijai.

1941 m. kovo 12 d. jisai Tilžėje aplankė Abwehr Luft I žvalgą Bronių Aušrotą ir prisipažino, jog talkininkauja Vokietijos kariuomenės Karaliaučiaus specialiam skyriui, kuris jaunus lietuvius politinius pabėgėlius rengia parašiutininkais. Prašė pagalbos tokiems kovotojams padėti pereiti per sieną į Lietuvą, tačiau nesutiko, kad Bronius Aušrotas tai atskleistų savo viršininkui, tad Aušrotas atsisakė. Klemensas Brunius jam davė pluoštą Lietuvių aktyvistų fronto instrukcijų sukilimui, kuriuos Aušrotas sutiko persiųsti patikimiems asmenims. [6]

1941 m. gegužės 7 d. dalyvavo Karaliaučiaus abvero (nacistinės Vokietijos armijos žvalgybos) padalinyje vykusiame pasitarime. Ryšius su vermachtu (Vokietijos kariuomene) turėjo palaikyti agentai Klemensas Brunius, majoras Mykolas Gecevičius ir majoras Stasys Puodžius. Pastarasis buvo atsakingas už Lietuvos aktyvistų fronto ryšius su Lietuva. [7]

1941 m. birželio 22 d. nacių Vokietija užpuolė Sovietų Sąjunga. Tą dieną Kazys Škirpa savo bute Berlyne sudarė Lietuvos laikinąją vyriausybę iš tuo metu Vokietijoje gyvenusių politinių emigrantų, nieko nesuderinus su Lietuvių aktyvistų fronto centrais Lietuvoje. Jisai paskyrė Klemensą Brunių darbo ir socialinės apsaugos ministru. Klemensas Brunius netrukus grįžo į Lietuvą, kur tačiau nebuvo vyriausybės nariu. [8]

Klemensas Brunius buvo legaliai veikiančios voldemarininkų Lietuvių nacionalistų partijos vadovybės narys. Jisai palaikė 1941 m. liepos mėn. 22-23 d. pučą prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę ir Kauno karo komendantą Jurgį Bobelį, anot voldemarininkų, trukdantį steigti Kauno žydų getą. [9]

Lietuvių nacionalistų partijoje kartu su Zenonu Blynu ir Ignu Vyliumi palaikė požiūrį siekti nacių Vokietijos sutikimo, jog laimėjus karą prieš Sovietų Sąjungą, Lietuva bus nepriklausoma valstybė. [10] 1941 m. gruodžio 17 d. Lietuvių nacionalistų partija buvo nacių uždrausta.

Pasipriešinimas prieš nacius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1942 m. pavasarį Lietuvoje telkėsi du pasipriešinimo židiniai, Juozo Ambrazevičiaus vadovaujami Tautos Taryba bei Lietuvių frontas, kurių branduolį sudarė katalikų veikėjai Kaune dalyvavę Laikinojoje vyriausybėje, ir Tado Petkevičiaus buriamas Vyriausias Lietuvos komitetas, kuriame dalyvavo nekatalikai, liberalai ir kairieji, nedalyvavę Laikinojoje vyriausybėje, dažnai veikiantys daugiatautėje Vilniaus aplinkoje. Klemensas Brunius atstovavo voldemarininkus Vyriausiame Lietuvos komitete, kuris savo deklaracijoje 1943 m. kovo 1 d. nepritarė smurtui prieš Lietuvos mažumas. Abu telkiniai sudarė bendrą Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, kurio pirmas posėdis įvyko 1943 m. lapkričio 25 d. Balio Gaidžiūno bute. Klemensas Brunius atstovavo nacionalistus. Jis dalyvavo Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungoje. [11] Mezgė ryšius su katalikiškomis pogrindžio organizacijomis, siekė sudaryti vieningą vadovybę. [10]

1944 m. balandžio pabaigoje Klemensas Brunius buvo vokiečių suimtas ir išvežtas į Vokietiją. Tuo metu buvo suimti 27 rezistentai, beveik visa lietuvių antinacinio pogrindžio vadovybė, tarp jų Adolfas Damušis, Izidorius Kurklietis, Juozas Vėbra, Gabrielius Žemkalnis. Jie visi buvo apkaltinti valstybės išdavimu (vok. Hochverrat). Juos turėjo teisti aukščiausias politinis nacistinės Vokietijos teismas Volksgericht, išdavikus baudžiantis mirties bausme. Artėjant frontui naciai perkėlė kalinius ir jų bylos medžiagą į Rytprūsius. Bylos medžiaga buvo sunaikinta vieno bombardavimo metu, tad vokiečiams teko bylą sudaryti iš naujo. Kalinius perkėlė į Berlyną ir į pietų Vokietijos Bairoito (Bayreuth) miestą. 1945 m. gegužę turėjo įvykti teismas. [12] 1945 m. balandžio 14 d. JAV kariuomenė išlaisvino Klemensą Brunių iš Bairoito kalėjimo kartu su Juozu Rudoku, Broniumi Budginu ir kitais Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos veikėjais. [13] Kurį laiką jis savo šeimos ieškojo Vokietijoje, nes buvo savo žmonai sakęs trauktis su vokiečiais. Tačiau ji liko Kaune. [3]

Pasipriešinimas prieš sovietus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jisai dalyvavo į Vokietiją pasitraukiusiame VLIK-e. Jame atstovavo Lietuvos nacionalistų partiją. Kartu su Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariu Jonu Deksniu keliavo iš Vokietijos į Lietuvą 1945 m. vasarą. Anot Jono Pajaujo, pastarasis buvo kaltinamas išdavęs VLIK’o narius gestapui ir nebuvo įjungtas į VLIK’o veiklą, kas įžeidė jo ambiciją. Jisai susisiekęs su britų žvalgyba 1945 m. lapkričio pradžioje išvyko su Klemensu Bruniumi iš Vokietijos per Lenkiją gauti iš Lietuvos žinių ir taip pat įgaliojimų. [4] [14]

Abu lapkričio pabaigoje susitiko Pietų Lietuvoje, kur ginkluotas pasipriešinimas buvo stipriausias, su A apygardos (Dzūkija) vadu pulkininku Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu. Lapkričio 28 d. Kazimieraičio pasirašytame protokole jiedu įvardinti kaip Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovai, nors tokie nebuvo. Jie siūle išskirti atstovavimą, politinį vadovavimą ir karinę vadovybę. VLIK’ą norėjo nušalinti nuo politinio vadovavimo ir jam bei Vakaruose veikiančiai diplomatinei tarnybai palikti atstovavimą. [14]

Intos lagerio tremtinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1946 metų šv. Kalėdų dieną Klemensas Brunius buvo suimtas Kaune, Šančiuose įrengtoje slėptuvėje. Jį nuteisė 25 metų įkalinimo bausme. Kalėjo Intos lageryje, Komi ATSR. [4] [3] Dalyvaudavo Intos lietuvių tremtinių šviesuolių sueigose, politiką aptardavo su Jonu Vokietaičiu, Stasiu Šačkumi, Aleksandru Bendinsku, Gerdu Binkiu, Kazimieru Vasiliausku, Stasiu Gorodeckiu. [15]

1948 m. jo šeima buvo įtraukta į sąrašus išvežimui, bet pabėgo ir slapstėsi pas gimines. [3]

1953 m. liepos mėn. karininkas Juozas Purelis pasivadino Klemensu Bruniumi ir jo vardu kartu su Juozu Šimulioniu dalyvavo Lietuvos pogrindyje. 1957 m. tikrasis Klemensas Brunius susitiko su tariamuoju Vilniuje, pastarojo rengtose respublikinėse vaikų teniso varžybose, ir visą pusdienį bendravo. [16]

Saugumo persekiojamas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1956 m. liepos mėnesį Klemensą Brunių paleido iš tremties. Jis grįžo į Kauną. Sovietiniai saugumiečiai jį persekiojo, sekė ir provokavo. 1975 m. gruodžio 1 d. jisai žuvo autoavarijoje prie Kauno, nevisiškai išaiškintomis aplinkybėmis. [3] Pasakojama, kad tai KGB darbas. [4] [17]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juozas Jankauskas. 1941 m. birželio sukilimas Lietuvoje. ISBN 978-609-8037-05-0.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Kaunas Sport Hall“. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 29 d.. 
  2. LYA.f.3377,a.55,b.18,l.6367
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 „About Arvydas Brunius - Apie Arvydą Brunių“. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 29 d.. 
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 „Giedrius Grabauskas-Karoblis. Birželio sukilimas – pasipriešinimas okupacijai.“. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 29 d..  Citavimo klaida: Netinkama <ref> žymė; vardas "grabauskaskaroblis2" apibrėžtas keletą kartų su skirtingu turiniu Citavimo klaida: Netinkama <ref> žymė; vardas "grabauskaskaroblis2" apibrėžtas keletą kartų su skirtingu turiniu Citavimo klaida: Netinkama <ref> žymė; vardas "grabauskaskaroblis2" apibrėžtas keletą kartų su skirtingu turiniu
  5. „Juozas Jankauskas. 1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje.“ (PDF). Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 29 d.. 
  6. Bronius Aušrotas. Laisvės niekas nežadėjo. ps.124-125
  7. „Christoph Dieckmann, Saulius Sužiedėlis. Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį (ištrauka)“. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 29 d.. 
  8. „1941 m. birželio sukilimas“. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 29 d.. 
  9. „Vidmantas Valiušaitis pokalbis su Kaziu Bobeliu, "Veikiame gestapo vardu, pulkininke". Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 29 d.. 
  10. 10,0 10,1 „Gediminas Rudis. Įvadas. Zenonas Blynas. Karo metų dienoraštis. 1941–1944 m.“. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 4 d.. 
  11. „Ramūnas Labanauskas. VLIK’as 1943-1945 metais: nacių ir sovietų pinklėse.“. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 29 d.. 
  12. „Regimantas I. Kurklietis. Vokiečiai pagerbė naciams nepaklususį lietuvį.“. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 29 d.. 
  13. „Gediminas Adomaitis teikia 2011 m. balandžio mėnesio švenčių ir trumpą istorinių įvykių apžvalgą.“. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 29 d.. 
  14. 14,0 14,1 „Dalia Kuodytė. Lietuvos rezistencijos ryšiai su Vakarais“. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 29 d.. 
  15. „Biržiečių suolas. 2002, 01, 14. Gerdas Binkis.“. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 29 d.. 
  16. „Apolonija Purelienė. Margais pulkininko leitenanto J.Purelio gyvenimo pėdsakais.“. Nuoroda tikrinta 2014 m. sausio 31 d.. 
  17. „Gediminas Adomaitis teikia 2011 m. gruodžio mėnesio švenčių ir trumpą istorinių įvykių apžvalgą.“. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 29 d..