Aleksandras Bendinskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Aleksandras Bendinskas
Gimė 1920 m. vasario 23 d.
Skersabalis, Šilavoto valsčius
Mirė 2015 m. rugsėjo 25 d. (95 metai)
Sutuoktinis (-ė) Irena
Vaikai Audrys, Asara
Veikla inžinierius, politinis bei visuomenės veikėjas, rezistentas
Alma mater 1944 m. Vytauto Didžiojo universitetas,
1960 m. Maskvos lengvosios pramonės ir tekstilės institutas

Aleksandras Bendinskas (1920 m. vasario 23 d. Skersabalyje, Šilavoto valsčius – 2015 m. rugsėjo 25 d.) – Lietuvos inžinierius, politinis bei visuomenės veikėjas, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė ūkininkų šeimoje. 1931 m. įstojo į Prienų „Žiburio“ gimnaziją. Dalyvavo moksleivių ateitininkų veikloje, pasižymėjo kaip aktyvus sportininkas. Nuo 1938 m. Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakulteto studentas, studentų ateitininkų korporacijos „Grandis“ narys.

Antrasis pasaulinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įsikūrus Lietuvių aktyvistų frontui (LAF), dalyvavo jo veikloje Kaune. Aleksandras Bendinskas vadovavo prekybos, pramonės ir transporto išsaugojimui, kad karui prasidėjus sovietai turto nesunaikintų ir neišsivežtų. 1941 m. birželio 13-15 d. trėmimuose sovietai panaudojo sunkvežimius iš buvusios Lietūkio bendrovės ir kitur. Birželio 17-18 d. sklido gandai, kad sovietai rengia dar didesnius trėmimus. LAF štabas nusprendė „penketukams“ nurodyti apgadinti transporto priemones. 1941 m. birželio 23 d. Kaune prasidėjus Birželio sukilimui, dalis NKVD civilių tarnautojų bandė iš Kauno išsprukti NKVD garaže esančiais automobiliais. Vienas penketukas juos sugavo, nuginklavo ir užrakino viename iš garažų. Kai birželio 25 d. į sukilėlių jau išlaisvintą Kauną įžengė Vokietijos kariuomenė, jų specialūs represiniai daliniai sužinojo apie NKVD garaže uždarytus enkavedistus bei jų talkininkus, ir tų garažų kieme surengė propagandinį susidorojimą – žudynes [1] Vytautas Petkevičius rašė, kad jisai vienuolikos metų būdamas stebėjo šias NKVD garažo žudynes ir neva matė, kaip Aleksandras Bendinskas lietuviams tenai vadovavo, po to kai „Klimaičio vyrai“ iš ten išėjo. [2]

Aleksandras Bendinksas aktyviai veikė 1941 m. birželio sukilime, perimant Kaune milicijos nuovadas. Buvo LAF Kauno štabo administracinio politinio skyriaus viršininkas. 1941 m. liepos mėn. 4 d išgelbėjo Lietuvos laikinosios vyriausybės pirmininką Juozą Ambrazevičių nuo voldemarininkų Juozo Pyragiaus, Taunio, Vytauto Stanevičiaus. [3]

Vokiečių okupacijos metais dalyvavo Lietuvių fronto (LF) veikloje, pogrindinės spaudos leidyboje ir platinime, taip pat kaip LF Resursų komiteto narys – aprūpinant LF veiklą ištekliais.

19401943 m. Kauno bendrovės „Parama“ technikas, direktorius. 1944 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą. 1943–1945 m. dėstė Aukštesniojoje prekybos mokykloje.

Po karo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1945 m. sovietinės reokupacijos metu buvo suimtas. 1945–1956 m. kalėjo Gulage. Grįžęs į Lietuvą, nuo 1960 m. dalyvavo rezistencijoje, Maceinos, Brazaičio, Škirpos ir kt. knygų leidyboje, daugino ir platino „LKB Kroniką“ ir kt. leidinius.

Nuo 1957 m. fabriko „Drobė“, Lentvario kilimų fabriko mechanikas, vyr. mechanikas. 1960 m. baigė Maskvos lengvosios pramonės ir tekstilės institutą, inžinierius technologas.

Nuo 1962 m. Bandomosios dirbtinio pluošto gamyklos vyr. mechanikas, Buitinės chemijos gamyklos vyr. mechanikas. 19691980 m. Projektavimo ir konstravimo biuro vyr. konstruktorius. 1980–1990 m. profesinės technikos mokyklos meistras.

Nepriklausomybę atgavus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepriklausomybę atgavus – pirmasis atkurtos Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas. 1992–1996 m. Seimo narys, išrinktas pagal LDDP sąrašą. Lietuvos ateities forumo narys.

Žmona Irena, sūnus Audrys. [4]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Aleksandras Bendinskas. Be pagražinimų: vieno likimo istorija: atsiminimai. – Vilnius: Gairės, 2006. – 399 p. – ISBN 9986-625-91-2

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Mindaugas Bloznelis, Lietuvių frontas. – Kaunas, 2008.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]