Lietuvių nacionalistų partija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Lietuvių nacionalistų partija – voldemarininkų vadovaujama Lietuvos politinė partija. Ji vienintelė iš Lietuvos partijų legaliai veikė nacių okupuotoje Lietuvoje. Ji buvo įregistruota 1941 m. birželio sukilimo metu ir nacių uždrausta 1941 m. gruodžio 17 d.

Slapta veikla nepriklausomoje Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1934 m. gegužės 6 d. Kaune slaptos sukarintos Geležinio Vilko organizacijos nariai įsteigė Lietuvių nacionalistų partiją. Jie priešinosi Lietuvos prezidento Antano Smetonos valdžiai ir dalyvavo 1934 m. birželio 6 d.–7 d. nesėkmingame kariniame perversme.

K. Mačius buvo Lietuvos nacionalistų partijos valdybos pirmininkas nuo 1934 m. iki 1937 m. Naujos kartos tautininkų mintys grindė 1937 m. Lietuvių nacionalistų partijos programą. Antanas Mačiuika buvo valdybos pirmininkas nuo 1937 m. gruodžio 17 d. iki 1940 balandžio mėn. Lietuvių nacionalistų partija pirmą kartą viešai paminėta Antano Mačiuikos laidotuvių metu.

Legali veikla nacių okupuotoje Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1941 m. birželio 22 d., nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Lietuvoje prasidėjo 1941 m. birželio sukilimas. Birželio 28 d. Lietuvių nacionalistų partija įregistruota viešais įstatais su centru Kaune ir skyriais provincijoje. Jos vadovybę sudarė Jonas Karutis (laikinasis vadas), Klemensas Brunius, Zenonas Blynas (generalinis sekretorius), Stasys Puodžius, Leonas Virbickas, Izidorius Taunys, Jonas Vokietaitis, Vytautas Stanevičius ir Ignas Vylius-Velavičius.

Lietuvių nacionalistų partija atkūrė „Geležinį vilką“ kaip atskirą padalinį. Jis turėjo tapti panašiu į vokiečių nacių SA (Sturmabteilung) ar SS (Schutzstaffel). Jo štabas įsikūrė Karo muziejaus patalpose. Iš pradžių „Geležinio vilko“ vadas buvo pulkininkas Antanas Gaušas. Vėliau jam vadovavo kapitonas Ignas Vylius-Velavičius, kuris nuo maždaug 1941 m. birželio 29 d. vadovavo Kauno sunkiųjų darbų kalėjimui. Didelę voldemarininkų dalį sudarė Lietuvos kariuomenės karininkai. Veikė leitenantai Kazys Matulevičius, Vytautas Stanevičius, Petras Skurauskas, kapitonai Vladas Ivanauskas, Stasys Kviecinskas, Ignas Vylius-Velavičius, majorai Jonas Pyragius, Stasys Puodžius, Juozas Matulevičius, pulkininkai Antanas Gaušas, Mykolas Kalmantas, Jonas Navakas, generolai Petras Kubiliūnas, Teodoras Daukantas, taip pat buvęs Policijos departamento direktorius atsargos kapitonas Povilas Dirkis ir kiti. [1]

Kauno burmistas Kazys Palčiauskas po karo prisiminė, "Tokių, kurie galvojo, kad vokiečiai karą laimės, nebuvo daug. Buvo negausi grupė, kuri turėjo psichologinį ryšį su vokiečiais dar nepriklausomos Lietuvos laikais; ji tikėjo vokiečių galios nepažabotumu Europoje. Štai, kad ir toks voldemarininkas Ignas Taunys buvo idealistiniai įsitikinęs vokiečių išrinktosios rasės aukštinimu. Matėsi iš jo akių, iš jo laikysenos, iš jo pasisakymų, kad ir jis pats tokiems priklausė. " [2]

Voldemarininkai veikė išvien su nacių Vokietijos saugumu SS, jo 3/A operatyviniu būriu. Dalyvavo Tautos darbo apsaugos bataliono organizavime, jo kuopų vadovų skyrime, jų pajungimą žydų šaudyme Kauno VII forte. Sutiko nekelti Lietuvos nepriklausomybės klausimo iki karo pabaigos. [1]

Vokietija nepripažino Lietuvos nepriklausomybės, nė Lietuvos laikinosios vyriausybės. Voldemarininkai manė, jog buvo klaida veikti nesusitarus su vokiečiais, ir skelbė, kad jie priešingi Laikinajai vyriausybei ir laikas jiems vadovauti lietuvių tautai.

Voldemarininkų pučas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1941 m. liepos 23-24 d. naktį, SS pritariant, voldemarininkai rengė pučą prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę ir Kauno karo komendatūrą. Laikinoji vyriausybė išsilaikė, tačiau kapitonas Stasys Kviecinskas išleido įsakymą Nr.9 Kauno karo komendatūrai, jog Voldemarininkų Organizacijos Tarybos nutarimu, jisai skiriamas Kauno komendantu vietoj Jurgio Bobelio, ir majoras Kazys Šimkus skiriamas Tautos Darbo Apsaugos bataliono vadu vietoj pulkininko Andriaus Butkūno. [1] Netrukus Vytautas Reivytis buvo paskirtas Lietuvos saugumo policijos vadovu. Po pučo žymiai paspartėjo žydų išžudymas. [3] Batalionas ir policija talkininkavo Hamano skrajojančiam būriui išžudant Lietuvos provincijos žydus. Prieš pučą per vieną dieną sušaudydavo dešimtis Lietuvos provincijos žydų, o iš kart po pučo ėmė per vieną dieną šaudyti šimtus ir tūkstančius, išžudyti ištisas žydų bendruomenes. [4]

Liepos 25 d. naujai sudaryta Kauno miesto valdžia, daugiausia iš voldemarininkų: Kauno komendantas kapitonas Stasys Kviecinskas, jo pavaduotojas pulkininkas Mykolas Kalmantas, burmistras Kazimieras Palčiauskas, Kauno policijos vadas Kęstutis Renigeris, komendantūros organizacinio skyriaus viršininkas majoras Antanas Biknaitis, Saugumo departamento direktorius Vytautas Reivytis ir Policijos departamento direktorius Ignas Taunys. Valdžia, su vokiečiais patikslinusi Kauno žydų geto kūrimą, nusprendė leisti jiems pasiimti tik profesijos įrankius ir naujoms gyvenimo sąlygoms būtiną mantą. Visą kitą jų turtą pasisavino Kauno miesto savivaldybė. [5]

Nesutarimas partijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liepos 26 d. Zenonas Blynas atvyko iš Vilniaus į Kauną ir iškart buvo paskirtas partijos generaliniu sekretoriumi. Jis kovojo su Lietuvių aktyvistų frontu dėl pirmavimo, taip pat su vokiečiais dėl Lietuvos valstybės pripažinimo. Zenonas Blynas, Ignas Vylius, Klemensas Brunius ir kiti „nepriklausomybininkai“ susikirto su Jonu Pyragiumi, Ignu Tauniu ir Jonu Vokietaičiu, karo metu nenorinčiais kelti Lietuvos nepriklausomybės klausimo. [6]

Rugpjūčio 4 d. Zenonas Blynas, Ignas Taunys, Stasys Puodžius ir Klemensas Brunius lydėjo generolą Petrą Kubiliūną pas generalinį komisarą von Rentelną. Petras Kubiliūnas perskaitė kalbą, kuria dėkojo Adolfui Hitleriui už Lietuvos išlaisvinimą iš žydiškojo komunizmo teroro. Lietuvių Nacionalistų Partija siekia pertvarkyti Lietuvą pilna Ašies ideologine linkme, nacionalsocializmo ir fašizmo pagrindais… [7]

Po audringų diskusijų nepriklausomybininkų požiūris įsitvirtino partijos programoje ir kituose dokumentuose. 1941 m. rugpjūčio 10 d. savo dienoraštyje Zenonas Blynas rašė, „…jeigu manęs nebūtų, tai toji LNP būtų tikra oficiali gestapo filija. Aš gi dar turiu čia likti, kad nebūtų blogiau …“ [8]

Zenonas Blynas buvo itališko fašizmo šalininkas, jo mokėsi Italijoje. Jis išvertė Musulinio „Fašizmo doktrina“ ir ją Lietuvoje išleido. Skirtingai nuo daugelio voldemarininkų, jis priešinosi nacių Vokietijos „rasizmui“ prieš lietuvius. Tuo tarpu jis „nesijaudino kad Lietuvoje neliks žydų, jam tik buvo svarbu, kad karo audroje žūtų kuo mažiau lietuvių.“ Jis atmetė rašytojo Kazio Borutos pasipiktinimą žydų naikinimu: „Geriau lai šaudo žydus, nei lietuvius, manau!“ Jį pykino ne žydų žudynės, o tai, kad vokiečiai patys nežudo savo žydų. „Negaliu pakęsti fakto, kad Lietuva paverčiama lavonine, kapinynu, kad verčia šaudyti reguliariai iš Vokietijos su vizom išvykusius žydus, kad šaudom kitus, kad tampam tik apmokamais budeliais; kad mus filmuoja, o savęs vokiečiai – ne.“[8]

1941 m. spalio mėn. majoras Leonas Virbickas tapo Lietuvių nacionalistų partijos vadu. [9] Generalinio štabo pulkininkas leitenantas Juozas Jankauskas, 1953 m. KGB tardomas, kokia antisovietinė organizacija formavo savisaugos batalionus, aiškino, kad jam žinoma, jog Lietuvos nacionalistų partija (LNP), kuriai tuo metu vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės majoras Valerijonas Verbickas (Leonas Verbickas), suformavo tris batalionus, kuriuos daugiausia sudarė LNP nariai. Šie batalionai nuo kitų skyrėsi tuo, jog jie skaitėsi Ypatingos paskirties batalionais. Šiems trims batalionams vadovavo buvęs aviacijos majoras Kazys Šimkus. Ypatingos paskirties batalionai, vadovaujami mjr. K. Šimkaus, masiškai šaudė sovietinius piliečius Lietuvos teritorijoje. Be šių trijų batalionų, buvo suformuota dar 10 kitų, tačiau su šiais nei V. Verbickas, nei K. Šimkus nieko bendra neturėjo. [10]

1941 m. gruodžio 17 d., Lietuvių nacionalistų partija uždrausta kaip nacistinei Vokietijai galima opozicija.

Po karo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klemensas Brunius atstovavo Lietuvių nacionalistų partijai Vyriausiajame Lietuvos Išlaisvinimo Komitete iki 1946 m. vasario mėn. [11] Niurnbergo procese iškilus dokumentui apie voldemarininkų ryšį su naciais 1939 m., anglų žvalgybos pageidavimu partija pašalinta iš VLIK.

1946 m. gegužės – birželio mėn. VLIK’o atstovas Vytautas Stanevičius (Meškis) iš Vakarų Vokietijos prasiveržė į Lietuvą, Lietuvių nacionalistų partijos vardu pasirašė Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) steigimo aktą. 1948 m. rugsėjo 25 d. BDPS užsienio delegatūros biuletenyje Bronys Raila gynėsi, "Melas yra, kad BDPS/US yra pavienių neatsakingų asmenų akcija burianti apie save nacionalistinio-fašistinio nusistatymo asmenis. Tiesa yra, kad kaip krašte, taip ir užsienyje BDPS buria visokių krypčių patriotinio nusistatymo asmenis, sutinkančius su bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio linija ir pasiryžusius vienu ar kitu būdu atlikti savo prievolę krašto išlaisvinimo žygiuose. [12] 1950 m. spalio 30 d. į Lietuvą grįžęs Juozas Lukša-Daumantas Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariams skirtoje pro memoria peikia BDPS užsienio delegatūros sudėtį: „Didelė dalis delegatūrinio elemento susidėjo iš praeityje žinomų nacionalistų, kita dalis netilpo VLIK’e tik todėl, kad nebuvo patikimi savo charakterio silpnumu, padarę nacių okupacijos metu atatinkamų išdavimų etc.” Jisai Jono Deksnio bendražygį Vytautą Stanevičių (Meškį) vadina „nacionalsocialistų atstovu“, per kurį voldemarininkai norėjo įtakoti VLIK’ą. [13]

Po karo, JAV, Vincas Misiulis pirmininkavo Lietuvių nacionalistiniam komitetui.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 „Stasys Knezys. Kauno karo komendantūros Tautinio darbo batalionas 1941 m.“. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 30 d.. 
  2. Palčiauskas, Kazimieras (1994). “Vokiečių okupacija”, Kazimieras Palčiauskas. 1941-1944 m. Kaune. Spaudai parengė Antanas Dundzila.. Vydūno fondas, 21. ISBN 94-060522.
  3. „Vidmantas Valiušaitis. Kodėl istorikai bijo faktų?“. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 4 d.. 
  4. „Holokausto Lietuvoje buhalterija: Karlo Jägerio „Suvestinės žinios apie operatyvinio būrio 3 teritorijoje iki 1941 m. gruodžio 1 d. įvykdytas egzekucijas““. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 30 d.. 
  5. „Kita versija (Dalia Kuodytė, „Vieno dokumento istorija ir ne tik…“, Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 2(8))“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 2 d.. 
  6. Blynas, Zenonas (2007). Karo metų dienoraštis 1941-1944 m.. Lietuvos istorijos instituto leidykla. ISBN 978-9986-780-98-4.
  7. Blynas, Zenonas (2007). Karo metų dienoraštis 1941-1944 m.. Lietuvos istorijos instituto leidykla, 100. ISBN 978-9986-780-98-4.
  8. 8,0 8,1 „Gediminas Rudis. Įvadas. Zenonas Blynas. Karo metų dienoraštis. 1941–1944 m.“. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 4 d.. 
  9. Blynas, Zenonas (2007). Karo metų dienoraštis 1941-1944 m.. Lietuvos istorijos instituto leidykla, 641. ISBN 978-9986-780-98-4.
  10. „Juozas Jankauskas. Lietuvos kariuomenės karininkai – antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyviai.“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 3 d.. 
  11. Tautos Fondas (Lithuanian National Foundation, Inc.) 1943-2002
  12. „Bronys Raila. Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio /BDPS/ užsienio delegatūros biuletenis. Nr. 6. 1948 m. rugsėjo 25 d.“. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 11 d.. 
  13. „Vidmantas Tūtlis. Tragiškų įvykių sūkuryje parašytų memuarų savitumai. A. Ramanausko-Vanago memuarų rašymo laikas ir aplinkybės.“. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 11 d..