Kivtų gyvenvietė
Kivtų gyvenvietė ir kapinynas (latv. Kivtu apmetne un kapulauks) – finougrų senovinė gyvenvietė ir baltų kapinynas Cirmos ežero šiauriniame krante, Žvirgždenės valsčius, Ciblos savivaldybė, Latvija.
Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1938 m., 1948 m., 1955 m. ir 1957-1958 m. gyvenvietę ir kapinyną tyrė latvių archeologė Elvyra Šnorė. Gyvenvietėje aptiktas 1,2 m storio kultūrinis sluoksnis. Jame rasta 1 tūkstantmečio pr. m. e. pusiau žeminių ir antžeminių gyvenamųjų pastatų su židiniais liekanų, brūkšniuotos, lygiu paviršiumi ir tekstilinės keramikos, akmeninių kirvių, titnaginis strėlės antgalis, retušuotų peilio formos skelčių, kaulinis kaltas, smeigtukų, verpstukų. Tekstilinės keramikos gausa rodo gyvenvietės žmones turėjus ryšį su Djakovo kultūros gentimis. III a. – VI a. m. e. gyvenvietė klestėjo, vėliau jos vietoje buvo kapinynas.
Gyventojai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, iš dalies medžiokle ir žvejyba, mokėjo apdirbti metalą. Rasta žalvarinių papuošalų ir geležinių dirbinių: adatų, pjautuvų, peilių, ietigalių, siauraašmenis pentinis kirvis.
Kapinyne ištirti 175 mirusiųjų kapai, datuojami VIII a. – XII a. Mirusieji laidoti su įkapėmis. Kapinynas priskiriamas latgaliams.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Kivtų gyvenvietė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 191 psl.
56°34′42″š. pl. 27°35′42″r. ilg. / 56.5783027°š. pl. 27.595081°r. ilg.