Kinkakudži
| Kinkakudži | |
|---|---|
| Pasaulio paveldo sąrašas | |
| |
| Vieta |  Japonija
|
| Tipas | Kultūrinis |
| Kriterijus | ii, iv |
 Nuoroda
|
688 |
| Regionas** | Azija |
| Įrašymo istorija | |
| Įrašas | 1994 (18 sesija) |
  Kinkakudži šalies/regiono žemėlapyje
| |
| * Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą. | |
Kinkakudži (jap. 金閣寺 = Kinkaku-ji, liet. Auksinio paviljono šventykla) – dzeno srovės budistinė šventykla Kiote, Japonijoje. Pastatyta XV a. pradžioje, 1994 m. įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą kaip vienas iš Senojo Kioto istorinių paminklų.[1] Iš kitų budistinių šventyklų išsiskiria tuo, kad pirminė pastato paskirtis buvo rekreacinė, o tik vėliau paversta į šventyklą. Pavadinimas kilęs nuo auksu dengto antro ir trečio paviljono aukšto eksterjero.
Kinkakudži yra pagrindinis pastatas bendrame šventyklos, vadinamos Rokuondži (jap. 鹿苑寺 = Rokuon-ji, liet. Elnių sodo šventykla), komplekse.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Auksinio paviljono statyba prasidėjo 1397 m. šiogūno Ašikagos Jošimicu įsakymu. Netoliese tuo pačiu metu buvo statomi ir dar keli kiti pastatai, kuriamas sodas, įrengiamas tvenkinys – visa tai sudarė bendrą poilsiui skirtą kompleksą, vadinamą Kitajama-dono (jap. 北山殿 = Kitayama-dono, liet. Šiaurinio kalno rezidencija). Statybos baigėsi 1407 m., tačiau po metų mirė ir pats Ašikaga Jošimicu. Siekiant įamžinti šiogūno atminimą, visi pastatai buvo paversti į budistinę šventyklą, kuriai suteiktas Rokuondži vardas. Trumpą laiką rezidencija veikė ir kaip šiogūno vila, yra aprašymų, kad į ją atvykę svečiai laiką leisdavo stebėdami No teatro pasirodymus, plaukiodami valtele po tvenkinį.[2]
Visi komplekso pastatai stipriai nukentėjo XV a. antroje pusėje, Onino karo metu. Vėliau buvo atstatyti, tačiau vėl suniokoti gaisro 1565 m. Geriausiai išsilaikė tik Auksinis paviljonas ir šventyklos funkcijas atliekanti Akalantos salė. 1950 m. įvyko dar vienas gaisras – paviljoną padegė vienas iš šventyklą prižiūrėjusių vienuolių. Ugnis pastatą visiškai sunaikino, tačiau 1955 m. jis buvo atstatytas pagal pirminį planą.[3] Apie šį 1950 m. įvykdytą šventyklos padegimą japonų rašytojas Jukio Mišima yra sukūręs romaną Kinkakudži, jo pagrindu režisierė Eglė Mikulionytė yra pastačiusi monospektaklį Auksinė šventykla, vaidinamą aktoriaus vienuolio Kęstučio Marčiulyno.
Šiuo metu šventykla yra veikianti, atvira lankytojams, gausiai lankoma turistų.
Struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Auksinis paviljonas yra trijų aukštų: pirmasis – gyvenamosios paskirties aristokratiško šinden stiliaus (jap. 寝殿造 = shinden-zukuri), antrasis – samurajų stiliaus, o trečiasis – daugiau kiniškos architektūros bruožų turinčio zen stiliaus, skirtas meditacijai. Paviljono stogo viršuje – auksinis feniksas.[4][5]
Kompleksui taip pat priklauso šventyklos pastatas Akalantos salė (jap. 不動堂 = Fudō-dō), vienuolyno pastatas Hodžio (jap. 方丈 = Hōjō), arbatos ceremonijai skirtas namelis Sekkatei (jap. 夕佳亭 = Sekka-tei), pagrindiniai vartai (jap. 総門 = Sōmon), Veidrodžio ežero tvenkinys (jap. 鏡湖池 = Kyōko-ike), teritorijoje prižiūrimas pasivaikščiojimo tipo japoniškas sodas.[6]
Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
1886 m. nuotrauka (nuspalvinta) -
Dabartinis vaizdas -
Žiemos metu -
Feniksas stogo viršuje -
Eksterjero fragmentas -
Interjeras -
Tvenkinio ir sodo fragmentas -
Fudo-do -
Sekkatei -
Hodžio -
Po 1950 m. gaisro
.jpg)
.jpg)
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Historic Monuments of Ancient Kyoto (Kyoto, Uji and Otsu Cities), UNESCO
- ↑ Richie, D., & Georges, A. (2012). Temples of Kyoto. Tuttle Publishing, p. 115–118
- ↑ Frédéric, L. (2005). Japan Encyclopedia. Harvard University Press, p. 522
- ↑ Dougill, J. (2006). Kyoto: A Cultural History. Oxford University Press, p. 82
- ↑ Dougill, J., Einarsen, J., & Kawakami, T. (2017). Zen Gardens and Temples of Kyoto. Tuttle Publishing.
- ↑ Daniell, T., & Seki, A. (2012). Houses and Gardens of Kyoto. Tuttle Publishing, Chapter 1
