Bunraku

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Osono iš spektaklio „Hade Sugata Onna Maiginu“ (艶容女舞衣), Tonda trupė iš Nagahamos, Šigos prefektūra.

Bunraku (jap. 文楽), dar žinomas kaip ningyō jōruri (jap. 人形浄瑠璃), yra tradicinio japoniško lėlių teatro šaka, susiformavusi Osakoje 1684 m. Bunraku pasirodyme dalyvauja trijų tipų artistai: ningyōtsukai arba ningyōzukai lėlininkai, taju giedotojai ir šamisen grojantys muzikantai. Kartais naudojami papildomi instrumentai, tokie kaip, taiko būgnai, kiti mušamieji instrumentai, fleitos.

Tiksliausias terminas, apibūdinantis tradicinį lėlių teatrą Japonijoje, yra ningyō jōruri (jap. 人形浄瑠璃). Tačiau dėka XIX a. Osakoje Uemuros Bunrakuken atidaryto teatro ši lėlių tearto šaka buvo pavadinta bunraku teatru. Dainavimas ir grojimas šamisen, bendrai vadinamas joruri, o iš japonų kalbos išverstas žodis ningyō reiškia „lėlė“.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmą kartą Japonijos rašytiniuose šaltiniuose bunraku minimas XI a. Gatvės lėlių teatrai, galimai kilę iš Centrinės Azijos, vadinami kugutsumawashi, įsikūrė Avadžio saloje, kur ir gimė bunraku idėja. Tuo metu budistų vienuoliai jau buvo žinomi dėl istorinių pasakojimų giedojimo akomponuojant panašiam į liutnią japoniškam instrumentui bivai. Tačiau XVI a. į Japoniją atkeliavo naujas styginis muzikos instrumentas – šamisen, kuris greitai pakeitė iki tol naudotą bivą. Šamisen grojama su brauktuku, vadinamu bači. Giedojimas ir akomponavimas šamisen leido susiformuoti naujam giedojimo stiliui, dabar žinomam kaip joruri. Kugutsumawashi lėlininkų pasirodymai gatvėse ir jōruri giedojimas XVI a. susijungė ir tapo bunraku.

Bunraku buvo ypač populiarus XVII a. ir XVIII a. pirmoje pusėje. Jį labiausiai pamėgo prasčiokai, nes bunraku teatro siužetas buvo artimesnis jų gyvenimui negu no teatro dramos. Tačiau greitai bunraku Šekspyru vadinamas dramaturgas Čikamacu Mondzaemon (近松 門左衛門) viską pakeitė parašęs keletą labai garsių pjesių, tarp jų ir „Savižudybės iš meilės Sonedzakyje“. Jis išvystė bunraku nuo valstiečių pramogos formos iki sudėtingo, ritualizuoto spektaklio išsilavinusiai visuomenei. Čikamacu Mondzaemon rašė pjeses apie paprastus žmones ir jų pastangas suderinti socialinius įsipareigojimus ir žmogiškąsias emocijas. Jo darbų dėka, šeimyninės dramos tapo mėgstamiausia bunraku spektaklių tema. Jis taip pat dirbo kartu su žinomu spektaklių giedotoju Takemoto Gidaju (竹本 義太夫, Takemoto Gidayu). Gidaju dėka susiformavo rečituojančio naratoriaus stilius, kuris pasirodymų metu naudojamas iki šiol. Vardą Gidayu sutrumpinus į Tayū, tai tapo teminu apibūdinančiu visus joruri giedotojus. Giedojančių Tayū niekada nebuvo matyti, iki 1705 m., kada Gidayu nusprendė giedoti tiesiai priešais auditoriją, kas tuo metu buvo palaikyta tikra revoliucija ir nusižengimui teatro taisyklėms. Tai buvo pradžia bunraku tapimo vizualizaciniu spektakliu. XVIII a. pirmoje pusėje bunraku tęsė spartų vystymąsi. Lėlės įgavo judančias akis, antakius, akių vokus, burnas ir rankas. Jas judinti dabar reikėjo ne be vieno, bet trijų žmonių, o šamisen muzikantai ir Tayū giedoriai buvo matomi žiūrovų.[1]

Kabuki teatras ir bunraku vystėsi ir konkuravo vienas su kitu. Kabuki aktoriai mėgdžiojo lėlės ir joruri giesmes, tuo tarpu bunraku imitavo kabuki stiliaus pasirodymus. XVIII a. viduryje kabuki teatras pranoko bunraku ir šis pamažu ėmė prarasti populiarumą ir trauką. Po Antrojo pasaulinio karo šis teatras beveik visiškai išnyko. Dabar bunraku išgyvena tik valstybės globos ir keleto naujų bunraku teatro salių atidarymo dėka.

Lėlininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lėlininkas su moters lėle

Bunraku lėlės yra kitokios nei visos kitos naudojamos lėlių teatre. Kiekvieną lėlę valdyti reikia trijų asmenų. Galvą valdo omo-zukai arba galvos lėlininkas. Lėlininkas valdo galvą kaire ranka laikant lazdą su svirtimis, o dešine ranka valdoma lėlės taip pat dešinė ranka. Hidari-zukai arba kairiosios rankos lėlininkas, naudoja dešinę ranką valdyti lėlės kairę ranką. Ashi-zukai arba kojų lėlininkas, abejomis rankomis valdo lėlės kojas.

Jei visi trys lėlininkai nedirba sinchroniškai, lėlės judesiai atrodo nenatūralūs ir lėlė neatrodo atgijusi. Galvos lėlininko kairė ranka, kuri išlaiko visą lėlės svorį, yra kaip lėlės stuburas, kuris suteikia lėlei gyvybę spektaklio metu.

Kad netrukdytų kairės rankos lėlininkui, galvos lėlininkas avi specialias klumpes aukštu padu. Didelė lėlė gali siekti iki 150 cm aukščio, o mažesnė gali būti iki 120 m aukščio. Priklausomai nuo lėlės dydžio, klumpių padų aukštis varijuoja nuo 20 cm iki 50 cm.

Visi trys lėlę valdantys lėlininkai yra matomi pasirodymo metu. Tai sudaro kliūčių žiūrint spektaklį. Dėl šios priežasties kilo mintis lėlininkus aprengti juodais drabužiais ir uždengti jų veidus – kurogo. Dažnai juoda spalva simbolizuoja nebūtį, todėl bunraku pritaikė tuštumos idėją aprengdami lėlininkus juodai, neigdami jų buvimą ant scenos pasirodymo metu. Tačiau, jei lėlė yra valdoma tikrų meistrų yra sužadinamas smalsumas matyti, kas ją iš tikrųjų valdo. Dėl šios priežasties kilo de-zukai sumanymas – lėlininkai apsirengę juodai, bet neuždengtais veidais.

Dažnai galvos lėlininkai vietoj tradicinių juodų kurogo drabužių, būna apsirengę tradicinius kimono su savo šeimos herbu moncuki ir į sijoną panašias kelnes hakama.

Lėlės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyriškos lyties lėlė su mechaninėmis akimis iš arti. Ši lėlė naudojama Sanbaso pasirodymuose

Lėlių aukštis varijuoja nuo 120 cm iki 150 cm, o svoris nuo 3kg iki 10kg. Galvos yra tuščiavidurės ir dažniausiai išskaptuotos iš medžio. Jos yra pritvirtintos prie lazdos, kuria yra valdomas lėlės kūnas. Lazda įmontuojama į lentą, kuri taip pat yra pečių linijos kontūras. Audeklo juostos uždedamos ant pečių linijos lentos priekio bei nugaros ir sujungiamos bambukiniais žiedais. Norint sukurti pečių apvalumus, prie pečių linijos lentos pritvirtinami augalo liufos gabalai. Lėlės rankos ir kojos pritvirtinamos virvelėmis prie pečių linijos lentos, tačiau lėlės vaizduojančios moteris, dažniausiai kojų neturi.Todėl kojų lėlininkas įsikimba į juostas apačioje ir imituoja lėlės kojas ir jų judėjimą.[2]

Kostiumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lėlės kostiumas susidaro iš apatinio sluoksnio juban, vidinio kimono kitsuke, švarko haori arba viršutinės kimono dalies uchikake, apykaklės eri ir diržo obi. Kad lėlės drabužiai atrodytų natūraliai, jie lengvai prikamšomi medvilnės. Kostiumo nugaroje yra skylės, kur įkišus rankas lėlininkai gali valdyti lėlę. Kiekvienam pasirodymui kostiumų specialistai iš daugybės raštų ir spalvų išrenka kostiumus ir nusprendžia, kurią lėlę kaip aprengti. Kostiumo komplektas, kurį išrenka specialistai yra siunčiamas lėlininkams. Gavus lėlės kostiumą lėlininkai patys ją aprengia, tai vadinama koshirae. Kadangi kostiumai ant scenos yra valdomi rankomis, jie susitepa, praranda ryškias spalvas ir išsinešioja. Todėl kostiumų meistrams reikia juos atitinkamai prižiūrėti, neretai sutaisyti ar paruošti visai naujus kostiumus lėlėms.[3]

Galvos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bunraku teatre naudojamų lėlių galvos kashira yra skirstomos į vyriškas ir moteriškas. Vėliau jos klasifikuojamos pagal amžių, socialinį statusą, išskirtinius veikėjo charakterio bruožus. Kiekviena galva turi vardą, kuris suteikiamas pagal veikėjo ypatingas savybės.

Skirtinguose spektakliuose gali būti naudojamos tos pačios lėlių galvos, jei jos atitinka spektaklio veikėjų charakterius. Neretai norint pritaikyti lėlės galvą naujam veikėjui, ji yra perdažoma, kad įgautų reikiamą odos toną arba yra pakeičiamas perukas.

Neretai galvos yra kuriamos konkrečiam veikėjui spektaklyje, o iš jų keletas yra naudojamos vaikų rolėms ir kitoms lėlėms, kurias valdo tik vienas lėlininkas – tsume-ningyo. Bunraku lėlių galvos yra galvų meistro kashira tanto atsakomybė. Jis galvas paruošia ir jei reikia, perdažo prieš kiekvieną pasirodymą. Lėlių galvų meistro darbas taip pat apima ir virvelių ir lėlės akių ir burnos svirčių patikrinimas. Jei meistras randa bent menkiausią trūkumą, gedimas turi būti iškart pašalintas.[4]

Perukai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bunraku lėlių perukai yra vadinami kazura. Šukuosena yra parenkama iš kelių pagrindinių šukuosenų tipų pagal veikėjo charakterį spektaklyje. Parinkti tinkamą šukuoseną yra perukų meistrų – tokoyama, darbas. Jie kiekvienai rolei kuria tinkamą šukuoseną, remdamiesi pagrindiniais naudojamais stiliais, vadinamą keppatsu. Tokoyama ne tik formuoja lėlių plaukus, bet ir kuria naujus perukus, prie varinių plokštelių pritvirtindami plaukus. Perukams dažniausiai yra naudojami žmogaus plaukai, tačiau kartais norint sukurti puošnesnę šukuoseną, kuriai reikia daugiau plaukų, naudojami jako uodegos plaukai. Baigus peruką, jis atsargiai pritvirtinamas prie lėlės galvos. Kadangi labai lengva sutepti šviežiai dažytus lėlių veidus, kuriant šukuosenas vietoj aliejų naudojamas vanduo arba bičių vaškas bintsuke.[5]

Lėlių daiktai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip ir kiekviename spektaklyje veikėjai sąveikauja su įvairiais objektais. Bunraku teatre naudojamos smulkios dekoracijos, kurios lėlininkų dėka pasirodymo metu yra naudojamos atgijusių lėlių. Tai yra daiktai, kuriuos lėlės „laiko“ rankose ar yra pritvirtinti prie jų kūnų: kardai, nosinaitės, žibintai. Naudojami ir kiti objektai, pvz., laiškai, kurie yra suplėšomi ir išmetami pasirodymo metu. Visos dekoracijos ir nedidelio dydžio, kad naudojant jas kartu su lėlėmis, viskas atrodytų kuo natūraliau. Tuo tarpu vėduoklės yra naudojamos natūralaus dydžio, tačiau jos neatrodo pernelyg gremėzdiškos ar netinkamos pasirodymams. Dekoracijų meistrai prieš kiekvieną pasirodymą paruošia ir naujas dekoracijas. Apgadintos dekoracijos yra sutaisomos, dažniausiai gaminamos naujos. Pasirodymo metu pradedantieji lėlininkai atneša dekoracijas iš persirengimo kambarių ir perduoda lėles valdantiems lėlininkams.[6]

Muzika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taju ir šamisen atlikėjai

Bunraku spektaklio metu lėlininkai, giedotojai ir muzikantai privalo bendradarbiauti. Tik dirbdami kartu giedotojai taju ir muzikantai sukuria tikrą tradicinę japonišką muziką naudojamą lėlių teatro pasirodymuose. Labai svarbi harmonija tarp giedotojo ir muzikanto, nes tai parodo jų tikrąjį įnašą į pasirodymą. Scenos šone esantis taju fiziškai demonstruoja kiekvieno veikėjo veido išraiškas. Jei reikia pavaizduoti keletą veikėjų vienu metu, taju nenatūraliai pabrėžia veikėjų veido išraiškas, jų emocijas ir balsus. Tai daroma ir norint žiūrovams pabrėžti emocinius pasirodymo aspektus. Bunraku pasirodymo metu naudojama ir pati didžiausia ir žemiausius tonus išgaunanti šamisen. Taip pat naudojamos fleitos, tokios kaip šiakuhačis, koto ir kiti mušamieji instrumentai.[7]

Scena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Muzikantų scena (Yuka)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai pagalbinė scena, kuri yra išsišovusi į žiūrovų salę dešinėje pusėje. Pagalbinėje scenoje yra įmontuoja judanti platforma, ant kurios sėdi giedotojas ir šamisen grojantis asmuo. Kai jie baigia pasirodymą platforma apsisuka ir artistai yra grąžinami į užkulisius, o jų vietą, jei reikia, užima kiti artistai.[8]

Pertvaros (Tesuri) ir duobė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinė scena yra pertvaromis tesuri suskirstyta į tris dalis. Vidurinė scenos dalis yra vadinama duobe. Ji yra žemiau negu arčiausiai žiūrovų esanti scenos dalis, todėl ten stovi lėlininkai. Kai lėlininkai judina lėlės, jos juda arčiausiai žiūrovų esančia scenos dalimi, todėl atrodo, kad jos iš tiesų eina scena. Pastatai yatai arba pieštinis fonas kakiwari yra pritvirtintas prie toliausiai esančio atitvaro scenos gilumoje.[9]

Mažosios užuolaidos (Komaku) ir paslėpti kambariai (Misuuchi)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žvelgiant iš žiūrovo perspektyvos, scenos kairė pusė yra vadinama shimote, o dešinė – kamite. Lėlininkai su lėlėmis pasirodo pro nedideles juodas užuolaidas abiejuose scenos galuose. Paslėpti kambariai yra virš mažųjų užuolaidų. Kad publika nematytų, kas yra šiuose kambariuose, juos dengia bambukinės užuolaidos, Žiūrovų dešinėje esančiame paslėptame kambaryje yra jauni giedotojai ir nepatyrę šamisen artistai. Žiūrovų kairėje esančiame paslėptame kambaryje yra mažo orkestro, vadinamo hayashi, nariai, kurie groja fleitomis, mušamaisiais instrumentais, kelia fono garsus, tokius kaip: vėjas, lietus, upelio čiurlenimas.

Bunraku dabar[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nacionalinis bunraku teatras Osakoje

Iki XIX a. pradžios bunraku užsiimančių trupių buvo keli šimtai. Ne visos jos buvo profesionalios, didelė dalis trupių buvo mėgėjai ar tik trumpai pasimokę bunraku meno.

Dauguma rodomų pjesių yra parašytos XVIII a. Dėl šios priežasties, spektaklio metu vartojama kalba gali visiškai skirtis nuo šiuo metu vartojamos japonų kalbos. Pastaraisiais metais stengtasi pakeisti senąją japonų kalbą naująja, bet tai buvo priimta gana prieštaringai. Teigiama, kad vartojant šiuolaikinę japonų kalbą bunraku spektaklyje būtų nusižengiama atskirties, tarp realaus pasaulio ir spektaklio būtinybei ir šis menas prarastų savo savitą žavesį.

Osakos mieste 1984 m. įkurtas Nacionalinis bunraku teatras, kurį palaiko ir Japonijos vyriausybė. Šiame pastate taip pat yra galerija, archyvinių filmų rodymo salė, biblioteka. Nacionalinis bunraku teatras rengia bent penkis pasirodymus per metus. Spektakliai išdėliojami taip, kad po dviejų ar trijų savaičių pasirodymų Osakoje, trupė galėtų atlikti pasirodymą Nacionaliniame teatre Tokijuje. Nacionalinis bunraku teatras neretai rengia pasirodymus ir kituose miestuose bei užsienyje.

2008 m. bunraku įrašytas į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Po Antrojo pasaulinio karo trupių skaičius nukrito iki mažiau negu 40, dauguma jų pasirodydavo vos keletą kartų per metus, dažnai tiesiog vietinių festivalių metu. Tačiau keletas trupių tęsė aktyvias gastroles po šalį iki šiol.

Imada trupė yra surengusi pasirodymus Prancūzijoje, Taivane, JAV. Trupė, kartu su Kuroda trupe yra įsikūrusios Ijidoje, Nagano prefektūroje. Abi trupės, kurių istorija siekia 1700 m., dažnai rengia pasirodymus, ir aktyviai reiškiasi ruošdami jaunus tradicinio bunraku teatro artistus. Jie plečia jaunų žmonių lėlininkystės žinias apmokymo programų metu vietinėse vidurinėse mokyklose ir mokydami studentus Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose, vasaros akademinių programų metu.

Avadži trupė įsikūrusi Avadži saloje, pietvakariuose nuo Kobės, rengia trumpus ir ilgesnius pasirodymus savo teatre beveik kiekvieną dieną. Trupė yra keliavusi Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje.

1830 m. įkurta Tonda trupė iš Šigos prefektūros gastroliavo Jungtinėse Amerikos Valstijose, penkis kartus Australijoje. Trupė yra aktyvi Japonijos akademinėse programose, skirtose Amerikos universitetų studentams, kurie nori mokytis tradicinio japoniško bunraku teatro meno.

Nemažėjantis susidomėjimas bunraku teatru prisidėjo prie pirmosios japoniško Bunraku teatro trupės įsteigtos Šiaurės Amerikoje. Nuo 2003 m. Bunraku Bay trupė, šiuo metu įsikūrusi Misūrio universitete, Misūryje, vaidino ne tik daugelyje Jungtinių Amerikos Valstijų salių, bet ir Japonijoje. Bunraku Bay trupė taip pat vadino kartu su Imada trupe.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Pringle P.,An Interpretive Guide to Bunraku"
  2. Saito S.,Masterpieces of Japanese Puppetry. Sculptured Heads of the Bunraku Theater
  3. Saito S.,Masterpieces of Japanese Puppetry. Sculptured Heads of the Bunraku Theater
  4. Saito S.,Masterpieces of Japanese Puppetry. Sculptured Heads of the Bunraku Theater
  5. Saito S.,Masterpieces of Japanese Puppetry. Sculptured Heads of the Bunraku Theater
  6. Saito S.,Masterpieces of Japanese Puppetry. Sculptured Heads of the Bunraku Theater
  7. Liu S., 2016. Routledge Handbook of Asian Theatre
  8. Sosnoski D., 2014. Introduction to Japanese Culture.
  9. Sosnoski D., 2014. Introduction to Japanese Culture.