Kentauro Omega

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kentauro Omega, arba žinoma kaip NGC 5139 ir ω Cen[1]Paukščių tako galaktikos kamuolinis žvaigždžių spiečius, esantis Kentauro žvaigždyne.[2]

Kentauro Omegos kamuolinis žvaigždžių spiečius. 2011 m. nuotraukoje vaizdas apima apie 300 000 žvaigždžių.[3]
Didelės raiškos centrinės spiečiaus dalies vaizdas naudojant HKT (2008 m.)[2]
Daugiaspalvėje nuotraukoje (viršuje), padarytoje NASA/ESA Hablo kosminio teleskopo plačiakampia kamera 3, užfiksuotas centrinis milžiniško Kentauro Omegos žvaigždžių spiečiaus regionas.

Apibūdinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo Žemės šis spiečius nutolęs per 17 000 šm,[4] tai didžiausias iš žmonijai 2021 m. duomenimis žinomų kitų apie 200 Paukščių Tako galaktikos kamuolinių spiečių,[5] jo skersmuo yra apie 150 šviesmečių.[6] Apskaičiuota, kad jame susitelkę apie 10 mln. žvaigždžių,[4] o bendra jų masė prilygsta 4 mln. Saulės masių.[6]

Tai ryškiausias mūsų galaktikos kamuolinis spiečius, jo regimasis ryškis – 3,9.[6]

Vidutinis atstumas telkinio branduolyje tarp bet kurių dviejų žvaigždžių yra maždaug 13 kartų mažesnis nei iki artimiausios mūsų Saulei kaimyninės Kentauro alfa žvaigždės. Jei kas nors gyventų šiame kamuoliniame žvaigždžių telkinyje, matytų jomis nusėtą dangų, kuris būtų maždaug 100 kartų šviesesnis už Žemės dangų.[7]

Kentauro Omegos kai kurios žvaigždės 10-12 milijardų metų senumo, palyginimui Visatos amžius - 13,8 milijardų metų.[4] Šis žvaigždžių telkinys labai skiriasi nuo daugumos kitų galaktikos kamuolinių spiečių, nes manoma, kad jis atsirado iš suardytos nykštukinės galaktikos branduolio.[1]

NASA/EKA Hablo kosminio teleskopo pažangiąja tyrimų kamera gauti vaizdai ir Čilėje esančios Gemini observatorijos teleskopo "Gemini South" GMOS spektrografu gauti duomenys parodė, kad Omegos Kentauro centre yra vidutinės masės juodoji bedugnė,[2] prilygstanti 40 000 Saulių masei.[8][4]

Nežemiškos gyvybės galimybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kentauro Omegoje žvaigždės labiau panašios į mūsų Saulę, bet tarp jų yra daug raudonųjų nykštukių, ir šiek tiek masyvesnių žvaigždžių. Į mūsų Žemės panašiai gyvybei susiformuoti reikalingas spindulys prie šių žvaigždžių yra pusė astronominio vieneto, kitaip tariant, dvigubai mažesnis už atstumą tarp Žemės ir Saulės. Tačiau spiečiuje žvaigždės yra gerokai arčiau viena kitos, nei vidutiniškai galaktikoje, tad artimi žvaigždžių prasilenkimai yra gerokai dažnesni. Kentauro Omegoje žvaigždes vidutiniškai skiria mažiau nei 10 tūkstančių astronominių vienetų, ir kiekviena žvaigždė maždaug kas milijoną metų artimai prasilenkia su kaimyne žvaigžde. Tad toks labai artimas prasilenkimas tarp žvaigždžių destabilizuoja, paveikia planetų orbitas ir atmosferą. Todėl planetos esančios kamuoliniuose žvaigždžių spiečiuose yra nestabiliose zonose, tad ten atsirasti gyvybei galimybė labai menka.[9] Bet nepaisant siaubingai dinamiškos Kentauro Omegos branduolio aplinkos, visgi negalima visiškai atmesti tinkamų gyvybei planetų egzistavimo šiame regione galimybės.[1]

Istoriniai stebėjimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmą kartą ją paminėjo Ptolemėjus, 150 m. pažymėdamas "Almageste", o 1603 m. Johanas Bayeris (Johann Bayer) savo "Uranometrijoje" ją pavadino Omega (ω). Kaip nežvaigždinį objektą, jį pirmą kartą 1677 m. nustatė Edmondas Halėjus (Edmond Halley). Škotų astronomas Džeimsas Dunlopas (James Dunlop) 1826 m. pirmą kartą ją aprašė kaip rutulinį žvaigždyną.[6] Anglų astronomas Džonas Heršelis (John Herschel) 1830 m. pirmasis pripažino, kad tai yra žvaigždžių telkinys, o ne ūkas.[10]

Mėgėjiškas stebėjimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Švytėdama 3,9 regimuoju ryškumu, Omegos Kentauro žvaigždžių spiečiaus regimasis skersmuo užima šiek tiek didesnę - 36,3', dangaus dalį nei regimasis Mėnulio pilnaties dydis ir prie gerų stebėjimo sąlygų yra lengvai pastebima plika akimipietų pusrutulio. Jis matomas aukštai danguje ir atrodo kaip blanki dėmė.[6]

Omegos Kentauro deklinacija yra labai neigiama, -47°, tačiau jos viršūnė nuo 5° iki 10°[11] virš horizonto yra pakankamai ryški, kad stebėtojai ir šiauriniame pusrutulyje gali ją pastebėti iš 38° šiaurės platumos,[6] bet ne toliau kaip 40° šiaurės platuma - atitinkamai, nuo Lietuvos arčiausiai pietiniame Iberijos pusiasalyje, Sicilijos, Sardinijos salose, pietiniame Apeninų pusiasalyje, pietinėje ir vidurio Graikijoje, pietinėje ir vidurio Turkijoje, Pietų Kaukazo pietuose, Irano šiaurinėje dalyje, pietinėje Turkmėnijos dalyje. Kadangi vidutinėse platumose ji pakyla į nedidelį aukštį virš horizonto, Žemės atmosfera gali stipriai trukdyti stebėjimą. Geriausias metas stebėjimams šiauriniame pusrutulyje yra pavasaris, ypač gegužės-birželio mėnesiais, vakariniame danguje žiūrėti pietų krypties žemutiniame horizonte, bet tam reikia labai giedro ir tamsaus dangaus be rūko ar didelės šviesos taršos.[11]

Anot kai kurių astronomų mėgėjų, Kentauro Omegoje galima visiškai atskirti žvaigždes, jei ji yra pakankamai aukštai virš horizonto, naudojant 100 mm teleskopą. Žvelgiant iš 40° laipsnių šiaurės platumos, patogiems stebėjimams reikėtų 125 mm skersmens objektyvu teleskopo.[12]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 iopscience.iop.org / Habitability in the Omega Centauri Cluster; Stephen R. Kane and Sarah J. Deveny. The American Astronomical Society. The Astrophysical Journal, Volume 864, Number 2 | Published 2018 September 5 | anglų k.
  2. 2,0 2,1 2,2 esahubble.org / The majestic globular Omega Centauri | Release date: 2 April 2008 | anglų k.
  3. eso.org / VST image of the giant globular cluster Omega Centauri*; Release date: 8 June 2011 | anglų k.
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 skyatnightmagazine.com / Pictures of the Omega Centauri globular cluster; By Lee Dyson | Published: July 22, 2021 | anglų k.
  5. earthsky.org / Omega Centauri is the Milky Way’s largest star cluster; Posted by Bruce McClure | May 27, 2021 | anglų k.
  6. 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 6,5 astronomy.com / 101 Must-See Cosmic Objects: Omega Centauri; By Alan Goldstein | Published: Wednesday, May 11, 2022 FROM THE January 2022 ISSUE | anglų k.
  7. nasa.gov / Omega Centauri; Page Editor: Robert Garner | Page Last Updated: September 9, 2009 | anglų k.
  8. esa.int / Black hole found in Omega Centauri | 02/04/2008 | anglų k.
  9. technologijos.lt / Nauji duomenys apie gyvybę Kentauro Omegoje | 2018-08-20
  10. britannica.com / Omega Centauri; Encyclopædia Britannica | anglų k.
  11. 11,0 11,1 skyandtelescope.org / How To Get a Glimpse of Omega Centauri | February 19, 2016 | anglų k.
  12. spacegid.com / Центавр — одно из самых больших созвездий | rusų k.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Commons-logo.svg