Keltiberų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Keltiberų
KalbamaPirėnų pusiasalis
Kalbančiųjų skaičiusmirusi
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių-
KilmėIndeuropiečių
 Keltų
  Žemyno keltų
   Keltiberų
Rašto sistemosKeltiberų raštas
Kalbos kodai
ISO 639-3xce
Geografinis paplitimas
Mapa llengües paleohispàniques-ang.jpg

██ Keltiberų kalbos vieta tarp kitų paleoispaninių kalbų

Keltiberų kalbamirusi kalba, priklausiusi keltų kalbų grupės žemyno keltų kalboms. Buvo vartojama keltiberų, gyvenusių Pirėnų (Iberijos) pusiasalyje, tarp Duero, Tacho, Chukaro ir Turijos upių ir Ebro upės. Keltiberai susiformavo vietos gyventojams iberams sumišus su įsiveržusiais keltais.

Keltiberų kalba tiesiogiai paliudyta beveik 200 rašytinių paminklų, datuojamų II ir I a. pr. m. e., daugiausia keltiberų rašmenimis, tiesiogiai susijusių su šiaurės rytų Iberijos raštu, taip pat su lotynų abėcėle. Seniausi išlikę keltiberų užrašai yra išaiškinti ant trijų bronzinių plokščių, aptiktų Botoritos gyvenvietėje netoli Saragosos. Radiniai datuojami I a. pr. m. e., pavadinti Botoritos I, III ir IV plokštėmis (iš jų II – su lotynišku užrašu). Iberų pusiasalio šiaurės vakaruose buvo kalbama kita keltų kalba – galekų (Gallaecian) (dar vadinama šiaurės vakarų ispanų-keltų kalba), kuri buvo glaudžiai susijusi su keltiberų kalba.

Po Numantijos užėmimo 133 m. keltiberų romanizacija paspartėjo, jie pradėjo pereiti prie lotynų kalbos. Botoritos II plokštės tekstas jau visas yra lotyniškas, nors ten ir išsaugotos keltiberų onomastinės formulės. Grynai lotyniškuose užrašuose pastebimi keltiberiški elementai (pavyzdžiui, Longeidocum vietoj lotyniško Longidocorum kilm. dgs.). Keltiberų romanizacijos laipsnį rodo faktas, kad romėnų poetas Marcialis, gimęs apie 40 m. Bilbilės mieste, matyt, buvo keltiberas. Vienas iš paskutiniųjų lotyniškų užrašų su keltiberų kalbos elementais yra datuojamas II a. viduriu.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]