Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai soboras

54°53′26.2″ š. pl. 23°55′37″ r. ilg. / 54.890611°š. pl. 23.92694°r. ilg. / 54.890611; 23.92694

Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai soboras

Rusiškas pavadinimas	Собор в честь Благовещения Пресвятой Богородицы
Dekanatas	Kauno stačiatikių dekanatas
Savivaldybė	Kauno miestas
Gyvenvietė	Kaunas
Adresas	Vytauto pr. 38
Statybinė medžiaga	mūras
Pastatyta	1935 m.

Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai soboras (rus. Собор в честь Благовещения Пресвятой Богородицы) – stačiatikių maldos namai, stovintys Kaune, Ramybės parko pietinėje dalyje, šalia Kauno Kristaus Prisikėlimo cerkvės ir Kauno autobusų stoties.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji stačiatikių šventovė Kaune pastatyta XVI a. pabaigoje. 1620 m. karalius Zigmantas Vaza įsakė uždaryti cerkvę Senamiestyje. 1824 m. įsteigta Kauno stačiatikių parapija. Nuo XIX a. iki XX a. pradžios Kaune pastatyta 16 cerkvių ir koplyčių.

Įgulos soborą pritaikius Lietuvos kariuomenės bažnyčiai, 1930 m. ministrų kabinetas Kristaus Prisikėlimo cerkvės, statytos 1862 m., padidinimui skyrė 75 000 litų. Tačiau nuspręsta ne plėsti jau esamą bažnyčią, bet statyti naują – tam buvo skirta papildomai 10 000 litų. Kadangi šių lėšų neužteko, buvo panaudotos tikinčiųjų aukos (iš viso kainavo apie 170 000 litų). Tarp kitų prisidėjo mecenatas Sergejus Fanstilis.

Katedros projektą 1932 m. parengė architektas Edmundas Frykas. Statybos darbai pradėti tų pačių metų vasarą ir tęsėsi iki 1935 m.

Šventovė pašventinta ir atidaryta 1935-ųjų balandžio 22 d. – laikinojoje sostinėje pastatyti dvasios namai tapo Lietuvos ir Vilniaus vyskupijos katedra. Ji buvo numatyta 600 žmonių, bet joje galėjo tilpti ir daugiau besimeldžiančiųjų. Šventinimo ceremonija tęsėsi dvi dienas. Prieš prasidedant naktinėms pamaldoms, soboras buvo pilnas žmonių, pasitikti metropolito Eleuterijaus (Елевферий) išėjo 28 šventikai. Į iškilmes atvyko daugybė žmonių – surengtos kryžiaus eitynės iš Raseinių. Maldininkai, atvykę iš kitų miestų, buvo apgyvendinti greta šventovės, Rusų gimnazijoje (dab. Pedagogų kvalifikacijos centras). Dalyvavo garbingų svečių – švietimo ministras Juozas Tonkūnas, miesto burmistras Antanas Merkys, generolas Vladas Nagevičius, kitų konfesijų, užsienio ir vidaus ministerijų atstovai.

1937 m. parapijoje buvo 4560 tikinčiųjų, 2 šventikai. Pašventinus katedrą nuo lapkričio iki balandžio mėn. joje laikyta Dievo Motinos iš Surdegio vienuolyno ikona, kuri nuo 1956 m. katedroje yra nuolat. Be to, katedroje saugoma ikona su šventosios Eufrosinijos Polockietės (Евфросиния Полоцкая) relikvija.

1945 m. parapijoje buvo 580 tikinčiųjų. 1947 m. sovietų valdžia parapiją įregistravo kartu su Kristaus Prisikėlimo cerkve. 1957 m. katedrai priklausė 2385 stačiatikiai.^[1]

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Projektuodamas pastatą E. Frykas stengėsi interpretuoti keleriopas tradicinių Rusijos stačiatikių bažnyčių formas. Skirtingai nei senojoje bažnyčioje, čia dominuoja kupolinė kompozicija.^[2] Apreiškimo katedrą su senąja cerkve jungia bendras šventorius, apjuostas viena tvora. Katedra pastatyta Vladimiro-Suzdalės stiliumi, su penkiais kupolais, kuriuos puošia paauksuoti kryžiai. Statinys sumūrytas iš pilkų plytų. Vakariniame fasade (į Vytauto pr. pusę) įrengtos trejos įėjimo durys. Jų puošnius prieangius remia išraiškingos kolonos.

Vidiniai šventovės skliautai paremti ant keturių kolonų. Altoriaus erdvėje įrengtas centrinis Švč. Dievo Motinos altorius ir dešinysis – stačiatikių Vilniaus kankinių šventųjų Antano, Jono ir Eustachijaus garbei. Pastarasis altorius buvo sudarytas iš ikonų, gautų iš buvusios Telšių Šv. Nikolajaus cerkvės.

Naujosios šventovės vidus išpuoštas ikonomis, kurių dauguma buvo gauta iš dab. Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčios. Ikonas restauravo dailininkai I. Rudolfas ir K. Ignatovičius, sumontavo šios srities specialistas I. Zinkevičius.