Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupija
| Lietuvos stačiatikių arkivyskupija | |
|---|---|
 | |
| Tipas | Tradicinė religinė bendruomenė Lietuvoje |
| Religija | Stačiatikybė |
| Šalis | Lietuva |
| Buveinė | Aušros Vartų g. 10, Vilnius |
| Juridinio asmens kodas | 192066487 |
| Vadovas | Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus |
| Centras | Vilnius |
| Veiklos teritorija | Lietuva |
| Parapijos | 54 |
| Vienuolynai | 2 |
| Svetainė | orthodoxy.lt |
Lietuvos stačiatikių arkivyskupija (rus. Виленская и Литовская епархия; taip pat vartojamas pavadinimas Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupija) – Lietuvoje veikiantis stačiatikių religinis centras ir juridinis asmuo, kanoniškai priklausantis Rusijos stačiatikių bažnyčiai (Maskvos patriarchatui). Arkivyskupo sostas yra Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedroje, buveinė – Aušros Vartų g. 10, Vilniuje.
Nuo 2010 m. arkivyskupijai vadovauja Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus.
Pavadinimas ir teisinis statusas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre juridinis asmuo registruotas pavadinimu „Lietuvos stačiatikių arkivyskupija“, juridinio asmens kodas – 192066487[1]. Bažnytinėje ir istorinėje vartosenoje, taip pat enciklopediniuose šaltiniuose vartojami pavadinimai „Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupija“ bei „Vilniaus ir Lietuvos vyskupija“.
Stačiatikiai pagal Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą priskiriami prie tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų[2]. Tradicinių religinių bendruomenių dokumentų atitiktį įstatymams vertina Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, o duomenys apie juridinius asmenis teikiami Juridinių asmenų registrui[3].
2021 m. Lietuvos gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, stačiatikių bendruomenei save priskyrė 105,6 tūkst. šalies gyventojų, arba 3,8 proc. Tai antra pagal dydį religinė bendruomenė Lietuvoje po Romos katalikų[4].
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vyskupija įkurta 1839 m. Jos teritorija įjungė Vilniaus ir Gardino gubernijas. Iš pradžių centrinis soboras buvo Žirovičių vienuolynas, bet 1845 m. centras perkeltas į Vilnių. XX a. pradžioje vyskupiją sudarė 20 dekanatų.
Po Pirmojo pasaulinio karo vyskupijos teritorija padalinta tarp Lietuvos ir Lenkijos. 1923 m. arkivyskupas Eleuterijus Lietuvos Respublikos Vyriausybės buvo pakviestas į Kauną, ten vadovavo Lietuvos stačiatikių vyskupijai[5]. 1923 m. Lietuvoje gyveno beveik 23 tūkst. stačiatikių. Metropolijos titulą Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia turi nuo 1935 m. Tarpukario vyskupijos struktūros, valstybės politikos mažumos atžvilgiu ir cerkvių atgavimo klausimus tyrė istorikė Regina Laukaitytė[6].
1939 m. sugrąžinus Lietuvai Vilniaus kraštą, vyskupijos teritorijos suvienytos, o centras sugrįžo į Vilnių. 1940 m. nuosavybė nacionalizuota. 1949 m. vyskupijoje buvo 44 parapijos, dirbo 48 dvasininkai, veikė vyrų ir moterų vienuolynai. Vėliau nemažai cerkvių uždaryta, o nuo 1987 m. dalis jų sugrąžinta tikintiesiems. XX a. raidą plačiai išnagrinėjo R. Laukaitytė monografijoje „Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje“[7].
Struktūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Arkivyskupijai priklauso 5 dekanatai:
- Vilniaus miesto stačiatikių dekanatas;
- Vilniaus apskrities stačiatikių dekanatas;
- Kauno stačiatikių dekanatas;
- Klaipėdos stačiatikių dekanatas;
- Visagino stačiatikių dekanatas.
Visuotinės lietuvių enciklopedijos duomenimis, 2007 m. veikė 3 dekanatai, 52 parapijos, tarnavo 37 kunigai ir 7 diakonai[8]. Arkivyskupijos duomenimis, šiuo metu veikia 54 parapijos ir 2 vienuolynai, įregistruoti Juridinių asmenų registre. Dekanatų ribas ir pavadinimus nustato Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios taryba.
Kanoninis statusas ir viešos diskusijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2022 m. prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, metropolitas Inokentijus atleido kelis dvasininkus, pasisakiusius prieš Rusijos veiksmus Ukrainoje.[9] 2023 m. Konstantinopolio patriarcho Bartolomėjaus vizito Vilniuje metu Lietuvoje įkurtas alternatyvus stačiatikių administracinis vienetas – Lietuvos egzarchatas, pavaldus Konstantinopoliui.
Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimuose nurodoma, kad Lietuvoje veikianti stačiatikių vyskupija išlieka priklausoma nuo Maskvos patriarchato, o tai gali būti naudojama Rusijos ideologinei įtakai skleisti[10].
Arkivyskupija savo ruožtu teigia nesanti užsienio religinės organizacijos filialas, o savo ryšį su Maskvos patriarchatu apibūdina kaip išimtinai kanoninį, skirtiną nuo civilinio teisinio pavaldumo. Pagal Lietuvos Respublikos teisę arkivyskupija veikia kaip savarankiškas juridinis asmuo – religinis centras.
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Lietuvos stačiatikių arkivyskupija – juridinio asmens duomenys“. Rekvizitai.lt.
- ↑ „Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas, 5 straipsnis“. e-TAR.
- ↑ „Religinių bendruomenių ir bendrijų registravimas“. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.
- ↑ „2021 m. gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Tautybė, gimtoji kalba ir tikyba“. Oficialiosios statistikos portalas.
- ↑ Regina Laukaitytė. „Elevferij“. Visuotinė lietuvių enciklopedija.
- ↑ Laukaitytė, Regina (2001). „Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia 1918–1940 m.: kova dėl cerkvių“. Lituanistica (2): 15–53.
- ↑ Laukaitytė, Regina (2003). Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. ISBN 9986780527.
- ↑ „Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia“. Visuotinė lietuvių enciklopedija.
- ↑ „Stačiatikių bažnyčia dėl Rusijos sukelto karo kritikos atleido tris lietuvių kunigus“. 15min.lt. Nuoroda tikrinta 2026-09-25.
- ↑ „Tarnybos perspėja, kad Lietuvos stačiatikių vyskupija išlieka priklausoma nuo Maskvos“. LRT.