Karvojus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Ukrainietiškas karvojus
Gudiškas karvojus

Karvojus (ukr. коровай, rus. каравай, bulg. кравай, lenk. korowaj) – labai didelis vestuvinis svočios pyragas. Tai daugiausia slavų tautų (ypač ukrainiečių, rusų, bulgarų, lenkų, serbų-kroatų), taip pat lietuvių vestuvinis pyragas. Pavadinimas „karvojus“ daugiausia paplitęs Aukštaitijoje, žemaičių vadinamas svočios pyragu. Karvojus yra būsimos jaunavedžių gerovės, buities, gyvenimo ir duonos simbolis, todėl visa jo gamyba būdavo apipinta burtų, kiekviena pyrago dalis turi savo simboliką.

Karvojus kepamas iš aukščiausios rūšies kvietinių miltų. Pasak kai kurių tradicinių pasakymų, karvojus turi sverti 9 mieras, būti iškeptas iš 7 rėčių miltų, gautų iš 7 stogų, išstovėjusių 7 metus. Prie šių miltų turi būti pridėta 7 statinėlės sviesto, ir 7 kapos kiaušinių. Vanduo, pasak dainos, turįs būti iš 3 šventų upių. Kai kuriose apylinkėse į karvojaus vidų deda pora kiaušinių ir pinigą, kaip vaisingumo ir turtingumo simbolius. Karvojus paprastai kepamas pora dienų iki vestuvių, jį kepa garbingiausios šeimininkės arba kepėjai. Būta tradicijos minkant tešlą šliūkštelėti degtinės, kad šeimai nepristigtų džiaugsmo, miltus berdavo jaunosios motina arba krikšto motina. Karvojaus minkymo ir kilimo metu laikyta svarbu dainuoti, šokti ir kitaip linksmintis, kad jaunavedžiams santuoka būtų laiminga.

Tešlai pasikėlus, daro karvojų. Pirmas dvi saujas išima kryžmai, iš kurių daro jauniesiems mažus karvojus (viršutinę pyrago dalį). Paskui apdengia suolą balta paklode, ant kurios apverčia duonkepę, o ant jos deda kryžmai šiaudus, ant viršaus deda tešlą ir dirba karvojų. Padirbę ir papuošę deda karvojų ant naujos lopetos (kepimo įrankis) ir dainuodami „lada, lada“ sodina į krosnį. Paskui šoka su lopeta, muša triskart į lubas arba slenkstį ir išmeta lopetą ant stogo. Iškepusį karvojų išima iš krosnies, deda ant duonkepės dugno, apipila avižomis, kartais apyniais arba šienu. Vėliau piršliui vadovaujant pyragas apnešamas tris sykius aplink stalą ir išnešamas į kamarą, kad stovėtų šaltai.

Karvojų būtinai puošia paukšteliai – laimės, meilės, dieviškumo simboliai, taip pat puoštas devyniomis žvakėmis, putino, rūtų šakelėmis.

Karvojus ant stalo patiekiamas vestuvių pabaigoje: piršlys, jaunoji, svočia ir jaunosios pabroliai iškilmingai atnešdavo pyragą į namus ir apdalindavo vestuvininkus.[1] Karvojų raiko jaunosios arba jaunikio tėvas: viršutinį sluoksnį atiduodavo jauniesiems, vidurinį – svečiams, o apačią su paslėptu pinigu – muzikantams.

Pavadinimas „karvojus“ ir jo slaviški atitikmenys laikomi kilę nuo žodžio „karvė“ (коро́ва). Senovėje nuotaka kartais būdavo lyginama su karve, o pats pyragas turėjęs prišaukti šeimos vaisingumą (karvė – vaisingumo simbolis). Be to, slavų kraštuose įvairūs kepiniai dažnai vadinti gyvūnų pavadinimais.[2] Slavų kraštuose karvojus laikytas „dievo pyragu“, gudų dainose sakoma, kad „pats dievas karvojų minko“. Karvojus su faliniais simboliais atstovauja jaunikį, dvi pusės arba du karvojai – jaunikį ir nuotaką. Pyragą puošiantys mėnulio ir saulės ženklai atitinka dieviškąją dangaus šviesulių porą. Pasaulio medžio ir raguočio paveikslą atitinka pats karvojaus pavidalas ir jo papuošimai (paukščiai, karvės, jaučiai).[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Karvojus – ritualinė vestuvių duona, Vestuvės
  2. Коровай, Этимологический словарь русского языка = Russisches etymologisches Wörterbuch: в 4 т. / авт.-сост. М. Фасмер ; пер. с нем. и доп. чл.‑кор. АН СССР О. Н. Трубачёва. – Изд. 2-е, стер. – М. : Прогресс, 1986. – Т. II : Е – Муж.]
  3. Мифы народов мира. Каравай , В. В. Иванов, В. Н. Топоров – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.