Karijotaičiai
| Karijotaičiai | |
|---|---|
 | |
| Kilmė | Gediminaičiai |
| Pradininkas | Karijotas |
| Titulas | Kunigaikštis |
| Laikotarpis | XIV-XV a. |
| Šalys | LDK (Podolė) |
| Atšakos | Volynskiai, Podolskiai |
Karijotaičiai – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kunigaikščių giminė, gyvavusi XIV a. I pusėje – XV a. pr.). Pradininkas – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnus Karijotas (mirė apie 1362 m.) Jo broliai Lietuvos didieji kunigaikščiai Jaunutis, Algirdas, Kęstutis, kunigaikščiai Manvydas, Narimantas, Liubartas.
1349 m. pabaigoje Karijotas su sūnumis Eikšiu ar Aikštu, [1] ir Semionu Algirdo buvo pasiųsti pas Aukso Ordos chaną Džanibeką tartis dėl bendros kovos su kryžiuočiais ir Maskvos kunigaikštyste.
Karijoto sūnūs [2] Jurgis, Aleksandras, Teodoras ir Konstantinas 1363 m. Mėlynųjų Vandenų mūšyje padėjo Algirdui nugalėti Aukso Ordos kariuomenę ir už tai gavo iš jo valdyti Podolę tarp Dniestro ir Dniepro (dab. Ternopilio, Chmelnyckio ir Vinycios sritys). Tuo baigėsi mongolų – totorių valdymas, Lietuva priėjo prie svarbaus sausumos tarptautinio kelio, jungiančio Vidurio Europą su italų prekybinėmis kolonijomis Kryme. Karijotaičiai Podolę valdė vaivadų teisėmis, gynė ją nuo mongolų – totorių ir lenkų, statydino pilis ir miestus. Podolė buvo užtvara, sauganti Lenkiją, o iš dalies Moldovą ir Vengriją nuo mongolų – totorių antpuolių. Karijotaičiai įgyvendino Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo dar 1353 parengtą planą apgyvendinti ir įtvirtinti negyvenamas sritis tarp LDK ir Aukso Ordai pavaldžių teritorijų, saugoti prekybos kelią Dniepru į Juodąją jūrą.[3] Karijotaičius rėmė vietos gyventojai, laikė išvaduotojais iš mongolų – totorių valdžios. Mirusio brolio valdą paveldėdavo kitas brolis: Jurgio – Aleksandras, Aleksandro – Konstantinas, Konstantino – Teodoras. Kai kurie Karijoto sūnūs 1399 m. žuvo Vorsklos mūšyje.
Iš Karijotaičių kilo rusų kunigaikščiai Volynskiai ir Podolskiai.
Žymiausi atstovai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Karijotas
- Aikštas Karijotaitis, pasak Lietuvos metraščių, iš tėvo gavo valdyti Naugarduko kunigaikštystės šiaurinę dalį, įkūrė, kaip manoma, Eišiškes,[4] jas pavertė valdų centru.
- Simeonas Karijotaitis, valdė Svisločių (dab. Gardino sritis).
- Jurgis Karijotaitis (mirė 1375 m. Moldovoje), su broliu Aleksandru 1366 m. dalyvavo sudarant LDK ir Lenkijos sutartį dėl Voluinės. 1374 m. priėmė moldavų kvietimą būti Moldovos valdovu. Nunuodytas.
- Aleksandras Karijotaitis.
- Konstantinas Karijotaitis, Čartoriskis (mirė apie 1388 ar 1390 m. Vengrijoje), kurio valdyta Podolė po 1377 m. puolimo tapo Vengrijos karaliaus Liudviko I lenu.
- Teodoras Karijotaitis (mirė apie 1414 m. Mukačeve, dab. Užkarpatės sritis) iš tėvo paveldėjo Naugarduką, apie 1388 m. tapo visos Podolės kunigaikščiu. 1392 m. sukilo prieš Lietuvos didijį kunigaikštį Vytautą. 1393 m. (kitais duomenimis, 1395 m.) jo pašalintas pabėgo į Vengriją. 1396–1414 valdė Mukačevą, XVI a. pab. čia pastatydino pilį, buvo Berehovės pavieto valdytojas. Sudaręs sąjungą su Liubarto sūnumi Teodoru, Švitrigaila ir Vokiečių ordinu, 1402 m. nesėkmingai bandė atgauti Podolę. Iki 1403 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto įsakymu kalintas Vilniuje.
- Jonas Žadivydas, dalyvavo Žalgirio mūšyje.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Zenonas Ivinskis, (1939). „Eikšis“. Lietuviškoji enciklopedija 7 t. Kaunas: Spaudos Fondas. 577-578.
- ↑ „Karijotaičiai“. Tarybų Lietuvos enciklopedija 2 t. (1986). Vilnius, Lithuania: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. 218.
- ↑ „Karijotaičiai“. Visuotinė lietuvių enciklopedija IX t. (2006) Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas
- ↑ Mečislovas Jučas, (2004). „Karijotas“. Lietuvos valdovai (XIII-XVIII a.): enciklopedinis žinynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ISBN 5-420-01535-8.