Juozas Narakas
| Juozas Narakas | |
|---|---|
| Gimė | 1899 m. gruodžio 5 d. Bružiai, Smilgių valsčius |
| Mirė | 1989 m. rugpjūčio 6 d. (89 metai) Geteborgas, Švedija |
| Sutuoktinis (-ė) | Valerija Urbaitytė-Žilinskienė |
| Veikla | Lietuvos karinis ir visuomenės veikėjas |
| Pareigos | Vidaus reikalų ministras |
| Alma mater | Čekoslovakijos generalinio štabo akademija |
| Žymūs apdovanojimai | |
Juozas Narakas (g. 1899 m. gruodžio 5 d. Bružių bajorkaimis, Smilgių valsčius, dab. Radviliškio rajonas – 1989 m. rugpjūčio 6 d. Geteborgas, Švedija) – Lietuvos karinis ir visuomenės veikėjas, Generalinio štabo pulkininkas leitenantas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Juozas Narakas mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje, tačiau brandos atestatą 1926 m. gavo Ukmergės gimnazijoje, nes, prasidėjus Lietuvos nepriklausomybės kovoms, 1919 m. kovo mėn. jis nesvyruodamas tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu. Tų pačių metų pabaigoje baigė karo mokyklą ir paskirtas į Ketvirtąjį pėstininkų pulką 1920 m. dalyvavo kovose su lenkais. Šiose kovose buvo sužeistas. 1923 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus, perkeltas tarnauti į karo aviaciją. 1924 m. baigė Karo aviacijos karininkų kursus. 1926 m. jam suteiktas majoro laipsnis. 1927 m. paskirtas 1-osios naikintuvų eskadrilės vadu. Tarnaudamas kariuomenėje studijavo Lietuvos universiteto Technikos fakultete.
1929 m. baigė Prahos karo akademiją, 1929 m. lapkričio mėn. paskirtas Karo aviacijos štabo viršininku, vėliau Karo aviacijos viršininko padėjėjas. 1932 m. Generalinio štabo pulkininkas leitenantas.
1934 m. birželio 7 d. vienas iš voldemarininkų organizuoto perversmo vadovų. Nepasisekus voldemarininkų pučui, 1934 m. liepos 15 d. pučo organizatoriai Petras Kubiliūnas, Juozas Narakas ir Juozas Bačkus Karo lauko teismo buvo nuteisti mirti. Padavus malonės prašymus, bausmė sušvelninta iki 12 metų kalėjimo. 1936 m. bausmė dovanota ir jis paleistas iš kalėjimo. 1938 m. gražintos pilietinės teisės ir karinis laipsnis.
1937–1940 m. Prekybos ir pramonės rūmų referentas. Nuo 1938 m. žurnalo „Lietuvos sparnai“ vyriausias redaktorius. TSRS okupavus Lietuvą iš darbo buvo atleistas, 1941 m. vasario mėn. NKVD suimtas ir įkalintas Kaune. Vokietijai pradėjus karą ir prasidėjus Lietuvos aktyvistų fronto organizuotam Birželio sukilimui, birželio 23 d. iš kalėjimo išlaisvintas įsijungė į sukilėlių pradėtą kovą.
Sudarius Juozo Ambrazevičiaus vadovaujamą Laikinąją vyriausybę, Vidaus reikalų ministras, vėliau – viceministras. Vokiečių okupacinei valdžiai paleidus vyriausybę, 1942 m. birželio mėn. paskirtas Vidaus reikalų tarėjo pavaduotoju, tarėju. Jam teko vykdyti okupacinės valdžios nurodymus, bet ne visus juos vykdyti sutiko. Už pasipriešinimą jaunimo mobilizacijai 1943 m. suimtas ir kartu su kitais įkaitais išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. 1945 m. sausio 25 d. pradėjus Štuthofo stovyklos evakuaciją, lydimas 80 esesininkų ėjo kolonoje su kitais 823 kaliniais, bet išsekęs liko Žukovo kaime su pirmąja kolona.[1] Jį pasivijo Raudonoji armija 1945 m. sausio mėn. netoli Lemborko. Po karo išvyko į Švediją.
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Petras Juknevičius. Tėvynė. 2006 m. gegužės 10 d., Nr. 36 (6410)
- ↑ '. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 50 psl.