Petras Kubiliūnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Petras Kubiliūnas
Gimė 1894 m. gegužės 16 d.
Totoriškiai, dab. Švedukalnis, Skapiškio valsčius
Mirė 1946 m. rugpjūčio 22 d. (52 metai)
Maskva, Rusija
Veikla karinis veikėjas, generolas leitenantas
Alma mater 1927 m. Čekoslovakijos Generalinio štabo akademija
Žinomas (-a) už pirmasis generalinis tarėjas
Iš kairės: Generolas Gerulaitis, prezidento Smetonos dešinėje krašto apsaugos ministras Balys Giedraitis, kairėje generolas Petras Kubiliūnas
A. Smetona sako kalbą, užnugary stovi krašto apsaugos ministras Balys Giedraitis, ant žirgo sėdi generolas Petras Kubiliūnas

Petras Kubiliūnas (1894 m. gegužės 16 d. Totoriškiai, dab. Švedukalnis, Skapiškio valsčius – 1946 m. rugpjūčio 22 d. Maskva) – Lietuvos karinis veikėjas, generolas leitenantas, nacistinės okupacijos metais ėjęs generalinio tarėjo pareigas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rygoje baigė realinę mokyklą. 1914 m. baigė Vilniaus karo mokyklą. Per Pirmąjį pasaulinį karą kaip Rusijos imperijos kariuomenės karininkas tarnavo Rygos latvių pulke, dalyvavo kovos veiksmuose.

1919 m. rugpjūčio mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. rugpjūčio-gruodžio mėn. dalyvavo kautynėse su Sovietinės Rusijos kariniais daliniais, 3-ojo pėstininkų pulko bataliono vadas, 4-ojo pėstininkų pulko vado padėjėjas (pavaduotojas). Nuo 1920 m. vasario mėn. 1-ojo pasienio pulko (nuo 1923 m. gegužės mėn. batalionas) vadas. 1924 m. Šarvuočių rinktinės tankų bataliono, vėliau autobataliono vadas.

1925 m. liepos mėn. baigė Aukštuosius karininkų kursus, 1927 m. Prahoje baigė Čekoslovakijos Generalinio štabo akademiją, 1929 m. baigė kursus Paryžiuje. 1927 m. rugpjūčio mėn. – 1929 m. vasario mėn. Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo valdybos, 1929 m. vasario 10 d. – 1934 m. birželio 7 d. Vyriausiojo štabo viršininkas, kartu ėjo Vyriausiojo kariuomenės vado pareigas. 1929 m. generolas leitenantas. Daug nuveikė gerindamas kariuomenės mokymą, ginkluotę, rengdamas mobilizacijos ir operatyvinius planus. Jo iniciatyva 1930 m. įrengtas Gaižiūnų poligonas, 1931 m. įsteigta Aukštoji karo mokykla.

Už dalyvavimą 1934 m. birželio 7 d. voldemarininkų puče Karo lauko teismo nuteistas mirties bausme, padavus malonės prašymą bausmė pakeista sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos, bet 1937 m. iš kalėjimo paleistas.

SSRS okupavus Lietuvą 1940 m. liepos mėn. NKVD suimtas, kalintas, Vokietijos-SSRS karo pradžioje iš kalėjimo išlaisvintas. 1941 m. rugpjūčio mėn. – 1944 m. nacių įkurtos Generalinių tarėjų institucijos vadovas, oficialiai pirmasis generalinis tarėjas. Laviravo tarp griežtos nacių okupacinės politikos ir lietuvių antinacinio pasipriešinimo. 1943 m. balandžio 5 d. dalyvavo Kaune vykusioje „Visos Lietuvos“ konferencijoje kaip „tautos atstovas“, ragino kitus atstovus priimti palankius Vokietijai sprendimus:

„reikia sudaryti tiltas, reikia vėl sudaryti ryšiai, kad galima būtų kalbėtis su vokiečių valdžios atstovais ir ginti lietuviškuosius reikalus“.

Šioje konferencijoje priimtos vokiečiams palankios rezoliucijos, įpareigojusias lietuvius kolaboruoti su Vokietija jos darbo ir karo tarnybų struktūrose ir spaudžiant Vokietijos administracijai atmestas punktas dėl didesnio Lietuvos savarankiškumo.[1]

1944 m. pabaigoje pasitraukė į Vokietiją.

1945 m. gruodžio mėn. anglų okupacinėje zonoje SSRS kontržvalgybos ir LSSR NKVD operatyvinės Aleksandro Slavino grupės agentų pagrobtas ir atvežtas į Maskvą. 1946 m. liepos mėn. SSRS Aukščiausiojo Teismo karinės kolegijos nuteistas mirti. Sušaudytas.[2]


Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1943 m. balandžio 5 d. „visos Lietuvos“ konferencija: lietuvių politinis elitas kolaboravimo ir pasipriešinimo kryžkelėje. Genocidas ir rezistencija, 2011 (29)
  2. Kazimieras TamašauskasPetras Kubiliūnas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. - 177 psl.
  3. Modris Šēnbergs „Lāčplēša Kara ordeņa kavalieri“, „Latvijas Arhīvi“, 1999, Nr. 2, 107–121 psl. [1] Archyvuota kopija 2011-07-22 iš Wayback Machine projekto.
  4. Lāčplēša kaŗa ordeņa kavalieŗi – Kubiļiunas, Pēteris