Juodagalvių namas Taline

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 59°26′19,9″ š. pl. 24°44′47,6″ r. ilg. / 59.43333°š. pl. 24.73333°r. ilg. / 59.43333; 24.73333

Fasadas
Šv.Mauricijaus bareljefas virš įėjimo
Pagrindinis įėjimas į Juodagalvių namus. Virš langų matosi Lenkijos–Lietuvos valdovų Zigmanto Vazos ir Onos Habsburgaitės reljefai.
Viena iš salių paruošta Europos Parlamento pirmininko priėmimui (2017 m.)

Juodagalvių namas (est. Mustpeade maja) – istorinis Juodagalvių brolijai priklausęs pastatas Talino senamiestyje, Ilgojoje gatvėje Nr. 26 (est. Pikk tänav 26). Valstybės saugomas istorijos ir architektūros paminklas (vienas iš nedaugelio renesanso stiliaus statinių Estijos sostinėje), šiuo metu naudojamas kultūros renginiams organizuoti.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juodagalvių brolija Taline pirmą kartą raštuose paminėta 1400 m., kai sutartimi su netolimu dominikonų Šv.Kotrynos vienuolynu įsipareigojo pastarąjį globoti. Brolija susikūrė, kai vietiniai (vėliau ir atvykėliai) nevedę jauni pirkliai ir laivų savininkai nusprendė išstoti iš miesto Didžiosios gildijos ir apsijungti. Organizacijos globėju buvo paskelbtas mauras Šv.Mauricijus – būdamas tamsiaodžiu, jis ir davė jai pavadinimą.

Juodagalvių brolijos nariai rinkdavosi įvairiose miesto vietose ir aptardavo savo reikalus. Per susitikimus buvo linksminamasi, iš sidabrinių bokalų išgeriama nemažai alaus. Rengiami riterių turnyrai, ypač išgarsėjo 1536 m. varžytuvės, kai, spėjama, vienas iš juodagalvių išvertė iš balno krašto didiką, tuo pačiu mieste sukeldamas neramumus. Kovinę formą palaikyti buvo būtina, nes Brolija buvo įsipareigojusi, esant reikalui, nedelsiant stoti ginti Taliną nuo priešų. Tokia būtinybė iškilo Livonijos karo metu, kai 1560 m. rugsėjo 11 d. susidūrimuose su priartėjusia Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomene žuvo dešimt juodagalvių. Iki pat XIX a. vasaromis užmiestyje vykdavo ginkluotos treniruotės,[1] po to koviniuose veiksmuose nebedalyvauta ir buvo apsiribojama garbių svečių eskortavimu, pasipuošus Rusijos caro Nikolajaus I dovanotomis dragūnų gvardijos uniformomis. Nuo 1788 m. iki 1936 m. Juodagalvių brolija turėjo savo gaisrininkų komandą – pirmąją savanorių ugniagesių organizaciją tuometinėje Rusijos imperijoje.

Pradžioje Brolija rinkdavosi įvairiose vietose, 1517 m. išsinuomavo, o 1531 m. nusipirko namą Ilgojoje gatvėje Nr. 26 iš turtingo miestiečio I.Fianto. Tai buvo tipiškas pirklio gyvenamas namas–sandėlis (apie tai byloja išlikusi kransija, su kuria gautos prekės buvo įkeliamos į pastatą). Netrukus antrame aukšte, išgriovus pertvaras, buvo įrengta salytė susirinkimams. Tuo pačiu metu kieme išmūrytas galingas aštuonkampis pilonas–atrama, į kurį rėmėsi perdangos arkos – taip atsirado didžioji salė, trimis kolonomis padalinta į tris navas. Ant vienos iš kolonų kapitelio išliko romėniškai iškalta pastatymo data MVCXXXI (t. y. 1531 m., nors toks skaičiaus užrašymas romėniškais skaitmenimis yra neįprastas)[2] 1597 m. pastatas buvo dar kartą rekonstruotas: Arento Passerio vadovaujami meistrai pertvarkė namą ir ypač jo fasadą, priartindami jo išvaizdą prie vad. Nyderlandų renesanso formų.

Fasado apdarai buvo panaudoti tašyti akmenys, prie įėjimo pritvirtintos Brolijos senjorų Everto Šrederio ir Hanso Koserio (su inicialais H. K.) 1575 m. dovanotos akmeninės plokštės. Virš puošnių 1640 m. įėjimo durų 1604 m. atsirado portalinis skydas, kurio autorius – Berentas Gaistmanas. Besiruošiant Lenkijos–Lietuvos valdovų Zigmanto Vazos ir Onos Habsburgaitės vizitui (kuris taip ir neįvyko), virš pirmo aukšto langų atsirado jų bareljefai.[3][4] Pirmą ir antrą aukštus skiriančioje juostoje Hanzos atstovybių herbai: Briugės, Novgorodo (su raktu), Londono (su karūna ant erelio kaklo) ir Bergeno (su silke karūnoje). Dar aukščiau – raitų riterių atvaizdai su gotiškais užrašais vokiečių žemaičių tarme: HELF GODT ALLEZEIDT (liet. Dieve, padėk visada) ir GODT IST MEIN HULF (liet. Dievas yra mano pagalbininkas). Virš riterių iškaltos simbolinės Teisingumo (su svarstyklėmis) ir Taikos (su palmės šaka) deivės. Pačiame viršuje matosi laiminančio Jėzaus Kristaus skulptūra.

1806 m. nupirktas kaimyninis namas, priklausęs Šv.Olafo gildijai. Fasade išlikęs Šventojo atvaizdas, o apačioje – buvusių savininkų Gotlybo Burchardo ir Dorotėjos fon cur Miulen herbai. 1919 m. įsigytas dar vienas šalutinis pastatas. 1922 m., jau nepriklausomos Estijos Respublikos laikais, visi Brolijos pastatai sujungti į vieną. 1940 m. į šalį įžengė Raudonoji armija, rugpjūtyje Juodagalvių brolija buvo uždrausta. Tų pačių metų lapkrityje organizacijos pastatas buvo nacionalizuotas, jame buvę baldai, paveikslai ir sidabriniai bokalai atsidūrė muziejuose. Pokaryje, Estijos TSR laikais jame veikė kultūros namai ir biblioteka.

1961 m. Vakarų Vokietijoje Talino Juodagalvių brolija atsikūrė, jai įvairiu laiku priklausė vokiečiai, švedai, belgai, austrai, liuksemburgiečiai. Pradedant 2003 metais, į Broliją pradėjo stoti nauji nariai ir iš Estijos. Nuo 2012 m. organizacija susirinkimams renkasi Taline, jai šalies vyriausybė nusprendė pastatą grąžinti. Įvykęs teismas šį sprendimą anuliavo ir Juodagalvių namas liko miesto nuosavybe.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Sophie Dehio. Reval einst und jetzt – Reval: Verlag von Franz Kluge, 1910, S. 121
  2. Sulev Mäeväli. Tallinner historische Bauten und Kunstwerke – Tallinn: Perioodika, 1990, S. 61
  3. Gotycki Dom Bractwa Czarnogłowych // http://zamki.rotmanka.com
  4. Miejsca pamięci związane z Polską, Polakami i Polonią. // tallinn.msz.gov.pl

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Thorsten Altheide, Heli Rahkema. CityTrip Tallinn – Reise Know-How Verlag, 2016, S. 30 ISBN 978-3-8317-2815-2,
  • Sophie Dehio. Reval einst und jetzt – Reval: Verlag von Franz Kluge, 1910, S. 120
  • Sulev Mäeväli. Tallinner historische Bauten und Kunstwerke – Tallinn: Perioodika, 1990, S. 60 ISBN 5-7979-0202-8
  • Valeri Sepp. Tallinn Geschichte einer ungewöhnlichen Stadt – [Tallinn]: Felistella, 2013, S. 42 ISBN 978-9949-9264-8-0
  • Arved von Taube. Reval/Tallinn – Düsseldorf und Kempen/Allgäu: Walter Rau Verlag, 1979, S. 49 ISBN 3-7919-0187-7