Jonas Aleksandras Karlovičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jonas Aleksandras Karlovičius
Janas Aleksandras Karlovičius.jpg
Herbas „Ostoja“
Herbas „Ostoja“
Gimė: 1836 m. gegužės 28 d.
Subartonys, Rusijos imperija
Mirė: 1903 m. birželio 14 d. (67 metai)
Varšuva, Rusijos imperija
Sutuoktinis(-ė): Irena Sulistrovska
Vaikai:

Mečislovas Karlovičius

Veikla: Etnografas, muzikologas, kalbotyrininkas.
Commons-logo.svg Vikiteka: Jonas Aleksandras KarlovičiusVikiteka
1880 m., portretas saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje

Jonas Aleksandras Liudvikas Karlovičius (lenk. Jan Aleksander Ludwik Karłowicz, brus. Ян Аляксандар Людвік Карловіч) (1836 m. gegužės 28 d. Subartonyse, Rusijos imperija – 1903 m. birželio 14 d. Varšuvoje, Rusijos imperija) – etnografas, muzikologas, kalbotyrininkas. Žinomas kaip vieno didžiausių lenkų kalbos žodyno, studijų apie lietuvių kalbą autorius.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1836 m. gegužės 28 d. Subartonyse, bajorų Aleksandro ir Antoninos iš Molochovcų Karlovičių šeimoje. 18471852 m. mokėsi gimnazijoje Vilniuje, 18531857 m. studijavo Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultete, 18571859 m. Paryžiuje studijavo istoriją bei Heidelberge lankė istorijos, filologijos ir kalbotyros paskaitas, 18591860 m. Briuselyje studijavo muziką. 1862 m. įsidarbino klerku Vilniaus apskrities teisme.

1865 m. susituokė su Irena Sulistrovska, su kuria susilaukė sūnaus – žymaus lenkų kompozitoriaus Mečislovo Karlovičiaus. 18651866 m. Berlyne studijavo istoriją ir filosofiją. Spalvinga jo gyvenimo ir muzikinė pusė: Vilniuje mokėsi groti fortepijonu ir violončele, griežė Maskvos universiteto simfoniniame orkestre, aprašė daugelį nežinomų muzikos instrumentų, Varšuvoje įsteigė su Vilniumi susijusio lenkų kompozitoriaus Stanislovo Moniuškos kūrybos tyrinėjimo sekciją.

Savo įvairialype veikla J. Karlovičius daug nusipelnė Lietuvių valstybei politine prasme. Gimęs, užaugęs ir didžiąją gyvenimo dalį praleidęs etnografinės Lietuvos žemėse, domėjosi įvairias kalbas vartojančių vietos gyventojų tarme, tautosaka, papročiais ir dainomis. Turėjo dvarą Višniave, 100 km į rytus nuo Vilniaus, dabartinės Baltarusijos teritorijoje, J.Karlovičius ten visą dešimtmetį gyveno, rinko lietuvių tautosaką, domėjosi etnografine buitimi, taip pat dirbo ir lenkų kalbos tyrinėjimo darbus.[2]

1871 m. trumpam įsidarbino Varšuvos muzikos konservatorijoje. 1875 m. J. Karlovičius parašė palankiai specialistų įvertintą studiją „Apie lietuvių kalbą". Joje aptarė ankstesnius lietuvių kalbos tyrimus, išnagrinėjo lietuvių kalbos ryšius su kitomis indoeuropiečių kalbomis ir aprašė lietuvių kalbos gramatinę sandarą.

J. Karlovičius geriausiai žinomas kaip leksikografas, vienas ir su bendraautoriais parengęs „Lenkų tarmių žodyną" ir „Lenkų kalbos žodyną". Šie žodynai svarbūs, nes juose užfiksuota daug lituanizmų ir tik Lietuvos lenkų kalbai būdingų žodžių. Karlovičius ragino rinkti lietuvių tautosaką ir pats paskelbė buvusiose Lietuvių Didžiosios Kunigaikštystės žemėse surinktų pasakų ir sakmių rinkinį. Jis aprašė liaudies muzikos instrumentus ir senąją kaimo architektūrą, parašė ir daugiau lietuvių ir lenkų kalboms reikšmingų veikalų.[3] Mirė 1903 m. birželio 14 d. Varšuvoje.

2011 m. spalio 21 d. Subartonių kaime J. Karlovičiaus 175 gimimo metinėms pažymėti buvo pastatytas medinis atminimo paminklas.[4]


Darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • O Żydzie wiecznym tułaczu (1873)
  • O języku litewskim (1875)
  • Piękna meluzyna i królewna Wanda (1876)
  • Słoworód ludowy (1878)
  • Przyczynek do zbioru przysłów, piosenek, ucinków i przypowieści od nazw rodowych i miejscowych (1879)
  • Przysłowia od nazwisk (1879)
  • O imieniu Polaków i Polski (1881)
  • Die Mythen, Sagen und Legenden der Zamaiten (1883, 2 tomai)
  • Chata polska (1884)
  • Systematyka pieśni ludu polskiego (1885)
  • Słownik wyrazów obcego a mniej jasnego pochodzenia (1894–1905)
  • Słownik gwar polskich (1900–1911, 6 tomai)
  • Lud. Rys ludoznawstwa polskiego (1903)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jan Aleksander Karłowicz.jpg

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Biogramy uczonych polskich, Część I: Nauki społeczne, zeszyt 2: K-O (pod redakcją Andrzeja Śródki i Pawła Szczawińskiego), Ossolineum, Wrocław 1984
  • Zbigniew Hauser, Śladami Karłowiczów, Spotkania z zabytkami, 8/2002
  • Karol Appel, Życie i prace Jana Karłowicza (1836–1903), Warszawa 1904

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]