John Major
| John Major | |||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Jungtinės Karalystės premjeras | |||||||||||
.jpg)
| |||||||||||
| Gimė | 1943 m. kovo 29 d. Londonas, Jungtinė Karalystė
| ||||||||||
| Jungtinės Karalystės premjeras | |||||||||||
| Ėjo pareigas | 1990 m. lapkričio 28 d. – 1997 m. gegužės 2 d. | ||||||||||
| Ankstesnis | Margaret Thatcher | ||||||||||
| Vėlesnis | Tony Blair | ||||||||||
| Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius | |||||||||||
| Ėjo pareigas | 1989 m. liepos 24 d. – 1989 m. spalio 26 d. | ||||||||||
| Ankstesnis | Geoffrey Howe | ||||||||||
| Vėlesnis | Douglas Hurd | ||||||||||
| |||||||||||
| Partija | konservatoriai | ||||||||||
 Vikiteka |
John Major | ||||||||||
Seras Džonas Meidžoras (angl. John Major; g. 1943 m. kovo 29 d.) – britų politikas, 1990–1997 metais Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas ir Jungtinės Karalystės Konservatorių partijos lyderis.[1] Anksčiau jis užėmė įvairias vyriausybės lygio pozicijas valdant Margaret Tečer, 1989–1990 m. užėmė valstybės iždo kanclerio pareigas. 1979–2001 m. Jungtinės Karalystės parlamento narys.
Po Tečer atsistatydinimo 1990 m., Meidžoras iškėlė savo kandidatūrą konservatorių partijos lyderio rinkimuose, juos laimėjo ir tapo ministru pirmininku. Dėl savo švelnaus būdo ir nuosaikių politinių pažiūrų Meidžoras buvo visiška savo pirmtakės priešingybė. Praėjus dviems metams po tapimo premjeru Meidžoras nuvedė konservatorių partiją į ketvirtą triuškinančią pergalę iš eilės, laimėdamas 14 milijonų rinkėjų balsų. Tai buvo didžiausias balsų skaičius, kokį yra laimėjusi politinė partija per visą Jungtinės Karalystės istoriją.[2]
Eidamas premjero pareigas Meidžoras sukūrė Piliečio chartiją, skirtą pagerinti viešųjų paslaugų kokybę; atsisakė pagalvės mokesčio (angl. poll tax), prisidėjo prie Persijos įlankos karo; ėmėsi vadovauti Jungtinės Karalystės deryboms dėl Mastrichto sutarties;[3] išvedė svarą sterlingų iš Antrasojo valiutų kurso mechanizmo, privatizavo geležinkelių ir anglių pramonę, suvaidino esminį vaidmenį, užtikrinant taiką Šiaurės Airijoje.[4] 1995 m. Meidžoras dėl vidinių nesutarimų narystės Europos Sąjungoje klausimu, parlamentinių skandalų ir abejonių dėl jo vykdomos ekonominės politikos patikimumo atsistatydino iš partijos lyderio pareigų. Nors po to jis vėl buvo perrinktas partijos pirmininku, tačiau jo vyriausybės populiarumas pamažu blėso ir galiausiai prarado daugumą parlamente.[5] 1997 metų rinkimuose konservatoriai buvo sutriuškinti, ir taip baigėsi 18 metų trukęs partijos dominavimas Jungtinės Karalystės politikoje.
1994 m. rugpjūčio 2 dieną viešėjo su vizitu Lietuvoje.[6]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ John Major. Britannica Online Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2021-05-22.
- ↑ „UK Election Statistics: 1918-2021: A century of elections“ (PDF). House of Commons Library. 18 August 2021. Nuoroda tikrinta 12 November 2022.
{{cite web}}: CS1 priežiūra: url-status (link) - ↑ „European Council (Maastricht)“. Hansard. 11 December 1991. Nuoroda tikrinta 17 May 2011.
- ↑ Watt, Nicholas (17 May 2011). „John Major started process that has culminated with Queen's visit to Dublin“. The Guardian. Nuoroda tikrinta 12 November 2022.
{{cite web}}: CS1 priežiūra: url-status (link) - ↑ „The Major minority“. The Independent. 13 December 1996. Suarchyvuota iš originalo 13 June 2022. Nuoroda tikrinta 23 October 2017.
- ↑ „Major for closer ties with Balts“. Upi.com. Nuoroda tikrinta 2021-05-22.
| Politinis postas | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Geoffrey Howe |
Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius 1989 m. |
Po to: Douglas Hurd |
| Prieš tai: Nigel Lawson |
Jungtinės Karalystės iždo kancleris 1989 – 1990 m. |
Po to: Norman Lamont |
| Prieš tai: Margaret Thatcher |
Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas 1990 – 1997 m. |
Po to: Tony Blair |
