Holokaustas Albanijoje

Albanijos žemėlapis Antrojo pasaulinio karo metais, kuriame šviesiai geltona spalva pažymėtos prie senosios Albanijos prijungtos teritorijos.

Holokaustą Albanijoje sudarė nusikaltimai, įvykdyti prieš Albanijos žydus, kai Albanija Antrojo pasaulinio karo metais buvo okupuota Italijos ir Vokietijos. Per karą beveik 2000 žydų ieškojo prieglobsčio Albanijoje. Su dauguma šių žydų pabėgėlių vietos gyventojai elgėsi gerai, nepaisant to, kad Albaniją iš pradžių okupavo fašistinė Italija, o paskui nacistinė Vokietija. Albanai dažnai priglaudė žydų pabėgėlius kalnų kaimuose ir gabeno juos į Adrijos jūros uostus, iš kur jie bėgo į Italiją. Kiti žydai prisijungė prie pasipriešinimo judėjimų visoje šalyje.

500 Kosove gyvenusių žydų patirtis buvo visiškai kitokia – apie 40 proc. jų neišgyveno karo. 1943 m. rugsėjį pasidavus Italijai, Vokietija okupavo Albaniją. 1944 m. buvo suformuota albanų Waffen-SS divizija, 21-oji Waffen SS kalnų divizija „Skanderbeg“, kuri suėmė ir perdavė vokiečiams 281 Kosovo žydą, kurie vėliau buvo deportuoti į Bergen-Belseno koncentracijos stovyklą, kur daugelis jų nužudyti. 1944 m. pabaigoje vokiečiai buvo išvyti iš Albanijos ir šalis tapo komunistine valstybe, kuriai vadovavo Enveras Hodža. Maždaug tuo pačiu metu Kosovo ir Vakarų Makedonijos regionuose, aneksuotuose albanų, Ašies pajėgas nugalėjo Jugoslavijos partizanai, kurie vėliau šias teritorijas vėl prijungė prie Jugoslavijos.

Holokausto metu Ašies okupuotoje Albanijoje buvo nužudyta apie 600 žydų. Senojoje Albanijoje (dabartinė Albanijos teritorija) vokiečiai nužudė penkis tos pačios šeimos žydus – tai vieninteliai vietiniai žydai, nužudyti per visą karą. Senojoje Albanijoje po karo gyveno vienuolika kartų daugiau žydų nei karo pradžioje – apie 1800. Dauguma jų vėliau emigravo į Izraelį. Keli šimtai jų liko Albanijoje iki pat komunizmo žlugimo, o paskui padarė tą patį. Mokslininkai nesutaria, kodėl žydų išgyvenamumo rodikliai senojoje Albanijoje ir Kosove taip smarkiai skyrėsi. Kai kurie mokslininkai teigia, kad tam įtakos turėjo tradicinis garbės kodeksas, vadinamas „besa“, kuris yra svarbi Albanijos kultūros dalis. Kiti mokslininkai teigia, kad tai lėmė santykinis Italijos okupacinės valdžios atlaidumas 1941–1943 m., Vokietijos nesugebėjimas 1943–1944 m. ieškoti žydų senojoje Albanijoje taip kruopščiai, kaip kitose šalyse, taip pat Kosovo albanų nepasitikėjimas užsieniečiais.

Jad Vašem pripažino 75 Albanijos piliečius Pasaulio tautų teisuoliais.

Istorinis kontekstas

Laikotarpis po Osmanų imperijos

1930 m. Albanijos gyventojų surašymo duomenimis, Albanijoje gyveno 24 žydai. 1937 m. karalius Zogas I oficialiai pripažino žydų bendruomenę, kurią tuo metu sudarė beveik 300 žmonių. Prieš karą Albanijos žydai daugiausia gyveno pietinėje šalies dalyje, daugiausia Vliorės mieste, kuriame XVI a. maždaug trečdalis gyventojų buvo žydai. Kaimyninės Jugoslavijos sudėtyje esančiame Kosove, kuriame gyventojų daugumą sudarė albanai, gyveno apie 500 žydų. Vėlyvuoju Osmanų imperijos laikotarpiu albanų nacionalinė ideologija susiformavo taip, kad ji deklaravo priklausomybę ne vienai religijai ir siekė sutaikyti skirtingus šalies tikėjimus. 1912 m. Albanijai atgavus nepriklausomybę, šalies vyriausybė pradėjo įgyvendinti religinio susitaikymo ideologiją, kuri išryškėjo valdant Zogui, kai buvo kodifikuota „visų tikėjimų“ lygybė ir skatinama didesnė religijų įvairovė.

XX a. trečiajame dešimtmetyje žydų bendruomenė vis labiau integravosi į Albanijos visuomenę, o 1937 m. balandžio 2 d. ją oficialiai pripažino vyriausybė. Karalius Zogas žengė dar toliau ir padėjo žydų imigracijai į Albaniją bei atvykėlių žydų integracijai. 1934 m. Amerikos ambasadorius Albanijoje Hermanas Bernsteinas, kuris pats buvo žydas, kilęs iš Lietuvos, pastebėjo, kad žydai šioje šalyje nėra diskriminuojami, nes tai „vienas iš nedaugelio kraštų Europoje, kur nėra religinių nusistatymų ir neapykantos“. Įsigalint nacizmui, daug Vokietijos ir Austrijos žydų rado prieglobstį Albanijoje, o Albanijos ambasada Berlyne iki 1938 m. pabaigos išduodavo vizas žydams, kai jokia kita Europos šalis nenorėjo to daryti. Bernsteinas atliko lemiamą vaidmenį įtikinant Albanijos vyriausybę toliau išduoti žydams turistines ir tranzitines vizas. Nuo 1933 m., stiprėjant nacių partijos valdžiai, Bernsteino pastangomis iš Vokietijos ir Austrijos pabėgo daug žydų, kai kurie iš jų Albaniją naudojo kaip tranzito punktą, iš kurio galėjo pabėgti į Jungtines Amerikos Valstijas, Turkiją ar Pietų Ameriką.

1939 m. balandžio mėn. Italijai įsiveržus į Albaniją, karalius Zogas I buvo nuverstas iš Albanijos valdovo posto.

Italijos okupacija

Albanija, mažiausiai išsivysčiusi Europos šalis, XX a. trečiajame dešimtmetyje patyrė Italijos ekonominę ir politinę hegemoniją. 1939 m. kovo 25 d. Italijos diktatorius Benitas Musolinis įteikė karaliui Zogui ultimatumą, reikalaudamas, kad Italija galėtų įkurti protektoratą Albanijoje. Zogui atsisakius, balandžio 7 d. Italija įsiveržė į Albaniją ir jį nuvertė nuo sosto. Netrukus buvo įkurta marionetinė vyriausybė, kuriai vadovavo turtingiausias ir įtakingiausias Albanijos žemvaldys Shefqet Vërlaci. Taip pat buvo sudaryta Albanijos nacionalinė asamblėja, kuri greitai nubalsavo už ekonominę ir politinę sąjungą su Italija, todėl šalis tapo Italijos protektoratu. Vadovaujant gubernatoriui Francesco Jacomoni, Italijos okupacinė valdžia priėmė įstatymus, draudžiančius žydų imigraciją į Albaniją, ir įsakė deportuoti visus šalyje gyvenančius užsienio žydus.

Praėjus mėnesiui po Italijos okupacijos buvo įkurta Albanijos fašistų partija (alb. Partia Fashiste e Shqipërisë, PFSh). Ji išleido įstatymus, kurie neleido žydams įstoti į ją ir neleido jiems užsiimti įvairiomis profesijomis. Ši partija, kurią sudarė Albanijoje gyvenantys etniniai albanai ir italai, veikė kaip Italijos fašistų partijos padalinys, o jos nariai privalėjo prisiekti ištikimybę Musoliniui. Visi Albanijos valstybės tarnautojai privalėjo į ją įstoti ir ji tapo vienintele legalia politine partija šalyje. Antrajam pasauliniam karui įsibėgėjus, Italija leido okupuotai Albanijai aneksuoti gretimas albanų gyvenamas teritorijas ir suformuoti Didžiąją Albaniją – Italijos protektoratą, apimantį didžiąją dalį Kosovo ir dalį vakarų Makedonijos, kuri buvo atskirta nuo Jugoslavijos po to, kai 1941 m. balandį Ašies šalys įsiveržė į šią šalį. Nors oficialiai priklausė Italijai, Kosovo albanai gavo regiono kontrolę ir buvo skatinami atidaryti albaniškas mokyklas, kurios buvo uždraustos valdant Jugoslavijai. Italijos valdžios institucijos jiems taip pat suteikė Albanijos pilietybę ir leido iškelti Albanijos vėliavą. Italai Didžiojoje Albanijoje dislokavo šimtus tūkstančių karių. Vien tik Kosove buvo dislokuota apie 20 000 italų karių, 5 000 policininkų ir pasieniečių. Dar 12 000 karių, 5 000 policininkų ir pasieniečių buvo dislokuoti albanų aneksuotose dabartinės Šiaurės Makedonijos teritorijose. Italijos okupacinė valdžia įspėjo, kad už kiekvieną okupuotose Jugoslavijos teritorijose žuvusį ar sužeistą italų karį bus sušaudyta mažiausiai dešimt įkaitų.

Holokaustas

Europos žydų sąrašas, sudarytas 1942 m. sausio mėn. per Vanzės konferenciją. Vokiečių duomenimis tuo metu Albanijoje buvo 200 žydų.

1939–1943 m.

Po invazijos į Jugoslaviją žydų bendruomenė Didžiojoje Albanijoje išaugo, nes žydai iš Makedonijos ir šiaurės Serbijos, taip pat žydų pabėgėliai iš Vokietijos, Austrijos ir Lenkijos atvyko į Italijos kontroliuojamą, albanų aneksuotą Kosovą ir apsigyveno Prištinos, Prizreno ir Uroševaco miestuose. Atvyko iki 1000 pabėgėlių, kuriuos vokiečių šaltiniai priskyrė žydų organizacijai, atsakingai už neteisėtą žydų įvežimą į šalį. Pabėgėliai nepatyrė tokio persekiojimo, kokį patyrė žydai vokiečių kontroliuojamose teritorijose, nes italai juos laikė ekonomiškai svarbiais ir „atstovaujančiais Italijos interesams užsienyje“. Italai suėmė apie 150 žydų pabėgėlių ir perkėlė juos į Beračio miestą, kur jiems buvo suteikta galimybė dirbti. Taip pat buvo suimti 192 žydai iš Italijos aneksuotos Kotoro įlankos, kurie 1941 m. liepos 27–28 d. perkelti į koncentracijos stovyklas Albanijoje. Vėliau jie buvo perkelti į stovyklas Italijoje.

Senosios Albanijos gyventojai labai saugojo žydų pabėgėlius. Daugelis jų buvo gabenami į Albanijos uostus prie Adrijos jūros, iš kur galėjo keliauti į Italiją. Kiti slėpėsi atokiuose kalnų kaimuose, o kai kurie prisijungė prie pasipriešinimo judėjimų. Šimtai žydų iš Albanijos valdžios institucijų gavo suklastotus dokumentus ir buvo slapta išgabenti į Albaniją, kad būtų saugūs. Kitais atvejais žydai buvo vežami į Albaniją, prisidengiant melagingu pretekstu, kad jie serga vidurių šiltine ir juos reikia gydyti ligoninėje. Italijos administracija, vadovaujama gubernatoriaus Francesco Jacomoni, įgyvendino įstatymus, draudžiančius žydų imigraciją į Didžiąją Albaniją, ir įsakė deportuoti visus šalyje esančius užsienio žydus, tačiau šie įstatymai buvo įgyvendinami paviršutiniškai, tai rodo faktas, kad pagal juos nebuvo deportuota nė vieno žydo, o nors išvykti iš šalies tapo sunkiau, užsienio žydų imigracija į Didžiąją Albaniją tęsėsi sparčiai. Kai žydai būdavo aptinkami kertantys sieną, albanų valdžia paprastai juos paleisdavo, kad jie rastų prieglobstį vietinėse šeimose. Kai kuriais atvejais jie buvo apiplėšti ir nužudyti. 1942 m. sausį Vanzės konferencijoje vokiečiai apskaičiavo, kad Albanijoje gyvena 200 žydų. Tą mėnesį Prištinoje esančioje stovykloje italai internavo žydus. Nors jie baiminosi, kad bus perduoti vokiečiams, stovyklos vadas italas pažadėjo, kad taip niekada neatsitiks. 1942 m. kovo 14 d. italai užblokavo stovyklą ir suėmė joje laikomus žydus. Penkiasdešimt vienas žydas buvo perduotas vokiečiams. Vėliau jie buvo išvežti į Sajmištės koncentracijos stovyklą Nepriklausomoje Kroatijos valstybėje ir nužudyti. Kiti, kartu su serbais, buvo nugabenti į Berato stovyklą, kur buvo laikomi iki Italijos kapituliacijos. Italijos okupacijos metais Berato, Krujės ir Kavajės stovyklose buvo internuota iki 500 žydų.

1943–1945 m.

1943 m. rugsėjį Italijai pasidavus sąjungininkams, visos koncentracijos stovyklos Didžiojoje Albanijoje buvo likviduotos. Netrukus vokiečiai įsiveržė į Albaniją ir ją okupavo, o dauguma šalyje dislokuotų italų karių pasidavė vokiečiams. Tuomet vokiečių okupacinė valdžia ėmėsi naikinti visus žydus, gyvenančius senojoje Albanijoje ir albanų valdomuose ašies okupuotos Jugoslavijos regionuose. Italijos okupacijos nepaliesta vakarų Makedonijos žydų bendruomenė tapo taikiniu ir kelios žydų grupės buvo išsiųstos į naikinimo stovyklas. Vėliau jų turtą ir daiktus nusavino įvairios institucijos ir pavieniai asmenys.

Netrukus po to, kai okupavo šalį, vokiečiai pasirūpino, kad kolaborantinė Albanijos vyriausybė būtų pertvarkyta. Rugsėjo 15 d. buvo įsteigtas Albanijos nacionalinis komitetas, remiamas Vokietijos. Jis valdė tol, kol lapkričio 3 d. buvo įsteigta regentų taryba, kurią Vokietija pripažino oficialia šalies vyriausybe. Tuomet vidaus reikalų ministru buvo paskirtas Kosovo albanų kolaborantas ir Vokietijos sąjungininkas Xhafer Deva. Vėliau Deva įkūrė kolaborantinę Antrąją Prizreno lygą Kosove. Numatydami vokiečių kariuomenės atvykimą, senosios Albanijos žydai nuo 1943 m. rugsėjo mėn. bėgo iš miestų ir slapstėsi kaimuose, kur juos slėpė kaimo albanai. Kai kurie žydai apsimetė atsivertę į krikščionybę arba islamą, tačiau išlaikė žydišką tapatybę. Įsikūrus naujai administracijai, vokiečiai pareikalavo, kad Albanijos valdžia pateiktų jiems deportuotinų žydų sąrašus. Vietos valdžia nepakluso ir netgi pateikė žydų šeimoms suklastotus dokumentus. 1944 m. pradžioje Vokietijos okupacinė valdžia vėl pareikalavo, kad Albanijos pareigūnai pateiktų visų šalyje gyvenančių žydų sąrašą. Vėliau du vietos žydų lyderiai kreipėsi į Albanijos ministrą pirmininką Mehdi Frashëri, prašydami pagalbos. Frashëri nukreipė juos pas Deva, kuris turėjo reputaciją ir kaip žydų gynėjas, ir kaip nepagrįsto smurto prieš savo politinius priešininkus užsakovas. Pranešama, kad Deva žydų delegatams sakė, jog jau turi Albanijoje gyvenančių žydų sąrašą. Jis atsisakė perduoti sąrašą vokiečiams ir atmetė jų prašymą surinkti visus šalies žydus į vieną vietą. Deva informavo vokiečius, kad nepateiks jiems tokio sąrašo, nes tokie reikalavimai yra „kišimasis į Albanijos reikalus“. Netrukus Deva informavo žydų bendruomenės vadovus, kad sėkmingai atmetė vokiečių prašymą. 1944 m. birželį vokiečiai dar kartą pareikalavo, kad Albanijos kolaborantinė vyriausybė pateiktų šalies žydų sąrašą, tačiau Albanijos valdžia vėl atsisakė tai padaryti.

Padėtis Kosove buvo visai kitokia. Ten Deva pradėjo verbuoti Kosovo albanus prisijungti prie Waffen-SS. 21-oji Waffen SS kalnų divizija, praminta „Skanderbeg“, buvo suformuota 1944 m. gegužės 1 d. Gegužės 14 d. divizija įsiveržė į žydų namus Prištinoje, suėmė 281 žydą ir perdavė juos vokiečiams. Birželio 23 d. 249 iš šių žydų buvo išvežti į Bergen-Belseno koncentracijos stovyklą, kur daugelis jų buvo nužudyti. Karo metu Didžiojoje Albanijoje prieglobsčio ieškojo iki 2000 žydų. Žydų, kurie sėkmingai pasinaudojo Didžiąja Albanija tranzitui, skaičių sunku apskaičiuoti dėl slapto gelbėjimo tinklų pobūdžio, tačiau spėjama, kad jų skaičius svyruoja nuo 600 iki 3000. Buvo nužudyta apie 210 Kosovo žydų. Per Holokaustą visose albanų kontroliuojamose teritorijose nužudyta apie 600 žydų. Holokaustą išgyveno beveik visi vietiniai senosios Albanijos žydai, kaip ir beveik visi užsienio žydai, kurie ten ieškojo prieglobsčio. Vieninteliai vietiniai žydai, nužudyti senojoje Albanijoje, buvo penki Ardetų šeimos nariai. Šeštasis šeimos narys išgyveno karą. Kartu su Danija ir Bulgarija, Albanija buvo viena iš nedaugelio Ašies okupuotų Europos šalių, kuriose pavyko išgelbėti didžiąją dalį žydų.

Pasekmės ir palikimas

Enveras Hodža – partizanų vadas, kovęsis prieš nacius, vėliau tapęs Albanijos ministru pirmininku.

1944 m. spalio–lapkričio mėn. Jugoslavijos partizanai, remiami Vakarų sąjungininkų ir Sovietų Sąjungos, padedami Bulgarijos tėvynės fronto pajėgų ir dviejų albanų partizanų brigadų, atsitraukus vokiečiams, užėmė Kosovo regioną. Teritorija vėl buvo prijungta prie Jugoslavijos. Neturėdami jokių galimybių laimėti, besitraukiantys vokiečiai padėjo albanų kolaborantams bėgti iš šalies artėjant komunistams. Daugeliui jų nepavyko pabėgti ir komunistai juos sučiupę įvykdė mirties bausmę.

1944 m. lapkričio 28 d. Albanijos partizanai, vadovaujami Envero Hodžos, pasiekė pergalę senojoje Albanijoje. Vėliau Hodža įvedė totalitarinę stalinistinę vyriausybę, kuri uždraudė bet kokią religinę veiklą šalyje. Manoma, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje senojoje Albanijoje gyveno 1800 žydų. 1939–1945 m. Albanijos žydų skaičius išaugo vienuolika kartų. Kosovo žydų bendruomenė niekada iki galo neatsigavo po karo. Jame liko nedaug žydų, daugelis jų komunistinio režimo laikotarpiu emigravo į Izraelį. Taip pat ir dauguma Albanijos žydų nusprendė emigruoti po komunistų perversmo.

1999 m. per Kosovo karą Izraelis išgabeno grupę Kosovo albanų į saugią vietą ir per Jom Hašoa (Holokausto atminimo dieną) apgyvendino juos kibucuose. Kosovo albanų palikuonis, kurio šeima saugojo žydus per karą, dabar buvo kartu su šeimos, kurią jie buvo priglaudę, palikuoniais. Vienintelė viešoji erdvė Albanijoje, skirta Holokaustui, yra nedidelė ekspozicija Tiranos nacionaliniame istorijos muziejuje, atidarytame 2004 m. lapkričio 29 d. Ją sudaro nuotraukos, tekstai, žemėlapiai ir karo metų dokumentai. 2009 m. išleistas dokumentinis filmas „Gelbėjimas Albanijoje“ apie Albanijos žydų išlikimą. 2013 m. Kosovo vyriausybė pastatė atminimo lentą Kosovo žydams, žuvusiems per Holokaustą, atminti.

Šaltiniai

• Arad, Yitsḥaḳ; Gutman, Yisrael; Margaliot, Abraham (1999). Documents on the Holocaust: Selected Sources on the Destruction of the Jews of Germany and Austria, Poland, and the Soviet Union. Lincoln, Nebraska: University of Nebraska Press. ISBN 978-0-8032-5937-9.
• Bartrop, Paul R. (2017). „Albania“. In Bartrop, Paul R. (red.). The Holocaust: An Encyclopedia and Document Collection. I (A–K). Santa Barbara, California: ABC-CLIO. pp. 15–16. ISBN 978-1-44084-084-5.
• Bideleux, Robert; Jeffries, Ian (2007). The Balkans: A Post-Communist History. London, England: Routledge. ISBN 978-0-203-96911-3.
• Cohen, Philip J. (1996). Serbia's Secret War: Propaganda and the Deceit of History. College Station, Texas: Texas A&M University Press. ISBN 978-0-89096-760-7.
• Duijzings, Ger (2002). „Religion and the Politics of 'Albanism'“. In Schwandler-Stevens, Stephanie; Jürgen Fischer, Bernd (eds.). Albanian Identities: Myth and History. London, England: C. Hurst & Co. pp. 60–69. ISBN 978-0-25334-189-1.
• Ehrlich, Mark Avrum (2009). Encyclopedia of the Jewish Diaspora: Origins, Experiences and Culture. 1. Santa Barbara, California: ABC-CLIO. ISBN 978-1-85109-874-3.
• Elsie, Robert (2010). Historical Dictionary of Albania. Lanham, Maryland: Scarecrow Press. ISBN 978-0-8108-7380-3.
• Fischer, Bernd Jürgen (1999). Albania at War, 1939–1945. West Lafayette, Indiana: Purdue University Press. ISBN 978-1-8506-5531-2.
• Fischer, Bernd J. (2007). „The Jews of Albania During the Zogist Period and the Second World War“. In Pettifer, James; Nazarko, Mentor (eds.). Strengthening Religious Tolerance for a Secure Civil Society in Albania and the Southern Balkans. Amsterdam, Netherlands: IOS Press. pp. 95–101. ISBN 978-1-58603-779-6.
• Frank, Chaim (2010). „Antisemitism in Yugoslavia“. In Petersen, Hans-Christian; Salzborn, Samuel (eds.). Antisemitism in Eastern Europe: History and Present in Comparison. Bern, Switzerland: Peter Lang. pp. 67–112. ISBN 978-3-631-59828-3.
• Gilbert, Martin (2000). Never Again: A History of the Holocaust. New York City: Universe. ISBN 978-0-78930-409-4.
• Gilbert, Martin (2009). The Routledge Atlas of the Holocaust (4th leid.). London, England: Routledge. ISBN 978-1-1351-0851-9.
• Israeli, Raphael (2013). The Death Camps of Croatia: Visions and Revisions, 1941–1945. New Brunswick, New Jersey: Transaction Publishers. ISBN 978-1-4128-4975-3.
• Judah, Tim (2002). Kosovo: War and Revenge. New Haven, Connecticut: Yale University Press. ISBN 978-0-300-09725-2.
• Laqueur, Walter Ze'ev; Baumel, Judith Tydor (2001). The Holocaust Encyclopedia. New Haven, Connecticut: Yale University Press. ISBN 978-0-300-08432-0.
• Lemkin, Raphael (2008). Axis Rule in Occupied Europe. Clark, New Jersey: The Lawbook Exchange. ISBN 978-1-58477-901-8.
• Lebel, Jennie (2008). Tide and Wreck: History of the Jews of Vardar Macedonia. New Haven, Connecticut: Avotaynu. ISBN 978-1-88622-337-0.
• Mojzes, Paul (2009). „The Genocidal Twentieth Century in the Balkans“. In Jacobs, Steven L. (red.). Confronting Genocide: Judaism, Christianity, Islam. Lanham, Maryland: Lexington Books. pp. 151–182. ISBN 978-0-7391-3590-7.
• Mojzes, Paul (2011). Balkan Genocides: Holocaust and Ethnic Cleansing in the 20th Century. Lanham, Maryland: Rowman & Littlefield. ISBN 978-1-4422-0665-6.
• Nafziger, George (1992). „Organizational History of the German SS Formations 1939–1945“ (PDF). Combined Arms Research Library Digital Library. Nuoroda tikrinta 7 March 2014. {{cite journal}}: Citatai journal privalomas |journal= (pagalba)
• Perez, Daniel (2013). „"Our Conscience is Clean": Albanian Elites and the Memory of the Holocaust in Postsocialist Albania“. In Himka, John-Paul; Michlic, Joanna Beata (eds.). Bringing the Dark Past to Light: The Reception of the Holocaust in Postcommunist Europe. Lincoln, Nebraska: Nebraska University Press. pp. 25–58. ISBN 978-0-8032-4647-8.
• Plaut, Joshua Eli (1996). Greek Jewry in the Twentieth Century, 1913–1983: Patterns of Jewish Survival in the Greek Provinces Before and After the Holocaust. Cranbury, New Jersey: Associated University Presses. ISBN 978-0-8386-3911-5.
• Simeunović, Dragan; Dolnik, Adam (2013). „Security Threats of Violent Islamist Extremism“. In Cross, Sharyl; Kentera, Savo; Nation, R. Craig; Vukadinović, Radovan (eds.). Shaping South East Europe's Security Community for the Twenty-First Century: Trust, Partnership, Integration. Basingstoke, England: Palgrave Macmillan. ISBN 978-1-137-01020-9.
• Stafa, Monika (June 2017). „Attitude of Collaborative Governments in Defense of the Jews during the War“. Anglisticum Journal. Tirana, Albania: Audiovisual Media Authority. 6 (6): 35–40. ISSN 0742-3330.
• Ramet, Sabrina P. (2006). The Three Yugoslavias: State-Building and Legitimation, 1918–2005. Bloomington, Indiana: Indiana University Press. ISBN 978-0-253-34656-8.
• Rodogno, Davide (2006). Fascism's European Empire: Italian Occupation During the Second World War. Cambridge, England: Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-84515-1.
• Rozett, Robert; Spector, Shmuel (2013). Encyclopedia of the Holocaust. Abingdon-on-Thames, England: Routledge. ISBN 978-1-13596-950-9.
• Tomasevich, Jozo (2001). War and Revolution in Yugoslavia, 1941–1945: Occupation and Collaboration. San Francisco, California: Stanford University Press. ISBN 978-0-8047-3615-2.
• Vickers, Miranda (1999). The Albanians: A Modern History. London, England: I.B. Tauris. ISBN 978-1-86064-541-9.
• Yeomans, Rory (2006). „Albania“. In Blamires, Cyprian; Jackson, Paul (eds.). World Fascism: A Historical Encyclopedia. 1. Santa Barbara, California: ABC-CLIO. pp. 31–32. ISBN 978-1-57607-940-9.