Glicerolis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Glicerolis
Sisteminis (IUPAC) pavadinimas
Propan-1,2,3-triolis
glicerinas,
1,2,3-propantriolis,
1,2,3-trihidroksipropanas
Identifikacija
CAS numeris 56-81-5
PubChem 753
ChemSpider 733
Cheminė informacija
Cheminė formulė C3H5(OH)3
Molinė masė 92,09382 g/mol
SMILES OCC(O)CO
Rūgštingumas (pKa)
Bazingumas (pKb)
Valentingumas
Fizinė informacija
Tankis 1,261 g/cm³
Išvaizda bespalvis skystis
Lydymosi t° 17,8 °C (64,2 °F)
Virimo t° 290 °C (554 °F)
Lūžio rodiklis (nD) 1,4746
Klampumas 1,2 Pa·s
Tirpumas H2O
Šiluminis laidumas
log P
Garavimo slėgis
kH
Kritinis santykinis drėgnumas
Farmakokinetinė informacija
Biotinkamumas
Metabolizmas
Pusamžis
Pavojus
MSDS
ES klasifikacija
NFPA 704

1
1
0
 
Žybsnio t° 160 °C (uždarame inde),
176 °C (atvirame inde)
Užsiliepsnojimo t°
R-frazės
S-frazės
LD50
Struktūra
Kristalinė struktūra
Molekulinė forma
Dipolio momentas
Simetrijos grupė
Termochemija
ΔfHo298
Giminingi junginiai
Giminingi grupė
Giminingi junginiai
Giminingos grupės

Glicerolis (dar žinomas kaip glicerinas arba 1,2,3-propantriolis) E422 – dirbtinis saldiklis

Glicerolis − tirštas, bespalvis, bekvapis, tąsus skystis. Tirpus vandenyje, higroskopiškas, saldoko skonio, mažai kenksmingas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kad glicerolis yra trihidroksilis alkoholis, nustatė prancūzų kilmės chemikas M. Bertlo (1827–1907).[1]

Maisto priedas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dirbtinis saldiklis – Europos Sąjungos E numerių sąraše esantis E422.

Naudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Glicerolis yra naudojamas maisto pramonėje kaip saldiklis, tabako gamyboje, medicinoje, skalbimo, kosmetikos priemonėms, tekstilės, popieriaus, plastmasės, lakų ir odos produkcijai, žemės ūkyje, elektrotechnikoje, radiotechnikoje.

Kulinarijoje glicerolis naudojamas kaip maisto priedas konsistencijos pagerinimui konditeriniams gaminiams, kepamos duonos apimties padidinimui. Glicerolis lėtina duonos gaminių žiedėjimą, makaronai tampa mažiau lipnūs.

Naudojamas arbatos, kavos ekstraktų, taip pat nealkoholinių gėrimų gamyboje.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ŠULČIUS, Algirdas. Organinė chemija. Vilnius: Alma littera, 2009, 169 p. ISBN 978-9955-38-341-3.