Skystis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Skysčio dalelių modelis

Skystis – viena iš medžiagos agregatinių būsenų (tarpinė tarp kietosios ir dujinės).[1] Skysčiai yra takūs, jų formą įprastinėmis sąlygomis nulemia indo forma. Skysčio molekulės neturi fiksuotos padėties – jos laisvai juda visame tūryje, susidurdamos viena su kita ir keisdamos trajektorijas. Skirtingai nei dujų molekulės, galinčios greitai išsisklaidyti aplinkoje, skysčio molekulės traukia viena kitą, todėl jų pabėgimo į aplinką galimybės yra ribotos.

Skystosios būsenos medžiaga būna tik tam tikrame slėgyje ir temperatūroje. Aukščiausia temperatūra, iki kurios dar gali egzistuoti skystis tam tikrame slėgyje, vadinama kritine temperatūra, o atitinkamas slėgis – kritiniu slėgiu.

Skirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal cheminę sudėtį skysčiai skirstomi į grynuosius ir mišinius (sudarytus iš kelių grynųjų).[1] Pagal fizikines savybes skysčiai skirstomi į paprastuosius, skystuosius kristalus, kvantinius skysčius.[1]

Skysčio slėgis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skysčio slėgis yra jo molekulių kinetinės energijos pasekmė. Jis apibrėžiamas kaip jėga, tenkanti ploto vienetui. Skysčio slėgis gali atsirasti dėl gravitacijos, judėjimo su pagreičiu ar buvimo uždarame inde, kuomet molekulių traukos jėgos nekompensuoja jų kinetinės energijos.

Skysčio, esančio gravitaciniame lauke, slėgį tam tikrame gylyje aprašo lygtis

kur

Paviršiaus įtempimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skysčio paviršius elgiasi kaip elastinga plėvelė. Dėl jos savybių lašai ir burbulai turi taisyklingą formą. Paviršiaus įtempimu aiškinamas kapiliarumas – skysčių savybė kilti labai plonais vamzdeliais arba indo sienelėmis.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Skystis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004

Vikiteka