Giluičių piliakalnis
| Giluičių piliakalnis | |||
|---|---|---|---|
  Giluičių piliakalnis |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Alytaus rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Simno seniūnija | ||
| Aukštis | 10 m | ||
| Plotas | 12x15 | ||
| Priešpilis | gyvenvietė | ||
| Naudotas | I tūkstantmetis | ||
| Žvalgytas | 1954 | ||
| Tirtas | 1983 m. | ||
| Registro Nr. | AR1615/22625, 16273, 22626/A91K1P | ||
Giluičių piliakalnis ir gyvenvietė – piliakalnis ir gyvenvietė (unikalus objekto MC kodas 22626) Alytaus rajono savivaldybės Giluičių kaime, Simno seniūnija 1,7 km į pietvakarius nuo Giluičio ežero, Kriaušio upelio kairiajame krante. Respublikinės reikšmės archeologinis paminklas. Pasiekiamas iš plento Simnas – Kalvarija Giluičių sankryžoje pasukus į kairę pietuosna link Šarkiškių, už 950 m – į kairę ir 250 m link sodybos – yra 100 m į šiaurės rytus nuo jos.
Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iš šiaurės rytų ir pietų piliakalnį juosia upelio slėnis. Šlaitai statūs, apie 10 m aukščio. Viršūnės aikštelė 12–15 m skersmens, jos vakarinį kraštą juosia 4 m aukščio pylimas. Į vakarus ir šiaurės vakarus nuo piliakalnio yra senovinės gyvenvietės liekanų.
Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1954 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.[1] 1983 m. Alytaus kraštotyros muziejus ištyrė (vadovas Eugenijus Svetikas) 65 m² senovinės gyvenvietės plotą, rado I tūkstantmečio 0,2-1,3 m storio kultūrinį sluoksnį. Rasta degėsių, apdegusio molio, akmenų grindinys, lipdytinės grublėtu ir gludintu paviršiumi keramikos. Gyvenvietėje gyventa pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje. Radinius saugo Alytaus kraštotyros muziejus.[2]
|
Aplinkiniai piliakalniai | |||||||||||
|
Liudvinavo piliakalnis 19 km | Bambininkų piliakalnis 6 km | Kieliško piliakalnis 22 km |
| |||||||
| Lakinskų piliakalnis 18 km |
|
Aniškio piliakalnis 18 km | |||||||||
| Atesninkų piliakalnis 2,5 km | Verstaminų IV piliakalnis 9 km | Papėčių piliakalnis 14 km Kaukų piliakalnis 12 km | |||||||||
Pastaba:
Norėdami pamatyti Vikipedijoje aprašytų gyvenviečių ir kultūros paveldo objektų žemėlapį paspauskite prie koordinačių esančią Žemės ikoną
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos TSR archeologijos atlasas, II Piliakalniai, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 64 (Nr. 212)
- ↑ Eugenijus Svetikas. Giluičių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 657 psl.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Eugenijus Svetikas. Giluičių gyvenvietės tyrinėjimai. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1982 ir 1983 metais. V., 1984.
- Juozapas Radziukynas. Suvalkų redybos pilekalniai su žemlapiu. Varšuva. 1909, p. 8.
- Lietuvos TSR archeologijos atlasas. V. 1975. T. 2.
- Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998. T. 2.
- Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas, V.,1993, p. 31
- Petras Tarasenka. Užnemunės krašto piliakalniai. Vilnius. 1997, p. 26–27.