Alytaus kraštotyros muziejus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Alytaus kraštotyros muziejus

Alytaus kraštotyros muziejusmuziejus Alytuje, įkurtas 1928 m., didžiausias valstybinis muziejus pietų Lietuvoje. Renka, saugo, tiria ir eksponuoja Alytaus apskrities archeologinę, etnografinę ir istorinę medžiagą, rengia archeologijos ir etnografines ekspedicijas.

Fondai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Muziejuje sukaupta daugiau, kaip 70 000 eksponatų. Saugoma XIV a. - XVII a. auskarų kolekcija, viena gausiausių Lietuvoje, yra monetų lobių, XVI a. - XVII a. pergamentų. Archeologijos fonduose kaupiami archeologinių ekspedicijų radiniai. Muziejaus darbuotojų tirti: Alytaus piliakalnis, Bazorų kapinynas, Dirmiškių piliakalnis, Dubičių pilis, Giluičių piliakalnis ir kiti objektai.

Veikia etnokultūros ir Dainavos krašto istorijos ekspozicija. Filialai - A. Matučio-Matulevičiaus ir A. Jonyno memorialiniai muziejai.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1920 m. sausio 13 d. Alytaus apskrities viršininko kanceliarijoje įregistruota „Dzūkijos Aušros“ draugija. Tačiau, išsiskirsčius jos steigėjams draugija greitai iškriko. Tik praėjus septyneriems metams muziejiniam darbui susitelkė naujas kultūrininkų būrelis: apskrities gydytojas S. Janavičius, kunigai K. Paulavičius ir Pranas Baltrušaitis, mokytojai S. Slavėnas ir V. Jakučionis, tarnautojas R. Adžgauskas. 1928 m. balandžio 24 d. šie kultūros darbo savanoriai Alytaus apskrities viršininko įstaigoje įregistravo Alytaus muziejų.

1934 m. kai kurie Alytaus muziejaus draugijos nariai (S. Vaitkevičius, M. Žilinskas, S. Janavičius, Pr. Baltrušaitis) ėmė kurti naują, tačiau tokia pat veikla užsiimančią organizaciją – Dzūkų kraštotyros draugiją. Metus abi draugijos veikė lygiagrečiai. Nuo 1935 m. pavasario Alytaus muziejus prijungtas prie Dzūkų kraštotyros draugijos, pavadintas Dzūkų muziejumi ir veikė Dzūkų kraštotyros draugijos prižiūrimas. 1935 m. gruodžio 30 d. posėdyje Draugijoms registruoti komisija protokolavo, kad Alytaus muziejaus draugija uždaryta ir iš Draugijų registro išbraukta. 1936 m. Alytaus apskrityje Dzūkų kraštotyros draugija liko vienintelė organizacija, besidominti gimtojo krašto praeitimi, siekianti „apsaugoti jo senovės liekanas ir istorinę medžiagą“. Draugijai vadovauti ėmėsi Alytaus aukštesniosios miškų mokyklos direktorius Antanas Rukuiža, mokykloje įkūręs į muziejėlį panašius mokymo kabinetus.

Pasitelkę pagalbon apskričių mokytojus, Dzūkų kraštotyros draugijos žmonės organizavo visoje Lietuvoje atgarsių susilaukusias „Senovės dienas“. Jų metu vieno valsčiaus žmonės ir šventės svečiai prisimindavo senovines dainas, raudas, šokius, gėrėjosi iš skrynių dienos švieson iškeltais spalvingais drabužiais. 1936 m. Dzūkų muziejus persikėlė į patalpas Vilniaus g. 25. A. Rukuižą paskyrus Lietuvos miškų departamento direktoriumi, Dzūkų kraštotyros draugijai ėmėsi vadovauti mokyklų inspektorius, vėliau Alytaus gimnazijos mokytojas Jonas Miškinis. Dzūkų muziejuje buvo proistorijos, numizmatikos, vaizdinio meno, skulptūros, bažnytinio meno, aprangos, audinių, namų apyvokos, medžioklės, žvejybos, žemės ūkio, primityvių senovės mašinų, medžio apdorojimo įrankių, spaudos draudimo, meno paveikslų skyriai. 1939 m. visas draugijos turtas su muziejaus eksponatais ir baldais įvertintas 25 000 Lt. 1940 m. birželio mėn., sustabdžius visų Lietuvoje veikusių draugijų ir jų padalinių veiklą, prasidėjo jų perregistravimas, bet jau liepos 27 d. vidaus reikalų ministras Dzūkų kraštotyros draugijai leido toliau veikti. Dzūkų muziejų pakaitomis prižiūrėjo mokytojai L. Nadzeika, E. Šneideris, V. Bartlingas.

Muziejus buvo apiplėštas trys kartus: užėjus sovietų armijai, vėliau vokiečiams ir dar kartą istorija pasikartojo po karo. Per Antrąjį pasaulinį karą muziejus neteko beveik visų eksponatų; atkurtas 1946 m. 1947 m. muziejus buvo pavadintas Alytaus kraštotyros muziejumi. Ilgą laiką muziejus vegetavo. Padėtis pasitaisė tik 1957 m., kai į Alytų atsikraustė jaunas energingas mokytojas Henrikas Lizdenis, papildęs muziejaus fondus ir savo eksponatais. Muziejus persikraustė į naujas patalpas tuometinių Kultūros namų pusrūsį S. Dariaus ir S. Girėno g. 10, kur buvo įrengtos naujos istorijos ir archeologijos, liaudies meno bei socialistinės statybos skyriais.

1976 m. pradėjus kapitaliai remontuoti Kultūros namus, muziejaus administracija su dalimi eksponatų turėjo kraustytis į patalpėlę Basanavičiaus g. 3. Likusieji eksponatai buvo sukrauti buvusioje žydų mokykloje M. Margytės (dab. Savanorių) gatvėje, nuolatinė muziejaus ekspozicija išardyta. H. Lizdenį pakeitė muziejuje dirbęs Vilniaus universiteto studentas V. Palevičius. 1981 m. švenčiant 400 metų Alytaus savivaldos jubiliejų atidarytas rekonstruotas muziejaus pastatas, surengtos kelios parodos. Tačiau greitai išryškėjo statybininkų darbo brokas, jau 1985 m. paaiškėjo pastato avarinė būklė. Muziejaus kolektyvas savo pastangas nukreipė kitiems darbams: archeologas Eugenijus Svetikas rengė archeologines ekspedicijas, kasinėjo daugybę senkapių Alytaus, Lazdijų rajonuose, kiti muziejininkai tvarkė eksponatus, ruošė juos būsimoms ekspozicijoms, skaitė paskaitas, rengė etnografines ekspedicijas. Pastačius naują pastatą muziejininkai parengė naujas nuolatines ekspozicijas. 1990 m. Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos ministro įsakymu Alytaus kraštotyros muziejui perduoti poeto A. Matučio memorialinis muziejus A. Matučio gatvėje ir poeto A. Jonyno muziejus Liškiavos gatvėje.[2]

Direktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Audronė JakunskienėAlytaus kraštotyros muziejus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 348 psl.
  2. Muziejaus svetainė