Geldapė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Geldapė
lenk. Gołdap
vok. Goldap
   POL Gołdap COA.svg   
Geldupe2.JPG
Geldapės centras

Geldapė
54°18′58″ š. pl. 22°18′34″ r. ilg. / 54.31611°š. pl. 22.30944°r. ilg. / 54.31611; 22.30944 (Geldapė)Koordinatės: 54°18′58″ š. pl. 22°18′34″ r. ilg. / 54.31611°š. pl. 22.30944°r. ilg. / 54.31611; 22.30944 (Geldapė)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija: link={{{alias}}} Varmijos Mozūrų vaivadija
Valsčius: Geldapės valsčius
Meras: Marek Aleksander Miros
Gyventojų (2007): 15 600
Plotas: 17,2 km²
Tankumas (2007): 907 žm./km²
Pašto kodas: 19-500
Tinklalapis: [1]
Commons-logo.svg Vikiteka: GeldapėVikiteka

Geldapė (arba Galdapė, Geldupė; lenk. Gołdap, vok. Goldap) – miestas šiaurės rytų Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, 5 km nuo sienos su Kaliningrado sritimi. Geldapės pavieto ir Geldapės valsčiaus centras. 15,6 tūkst. gyventojų (2007 m.).

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Geldapė įsikūrusi Romintos girios pietvakariniame pakraštyje, prie Geldapės upės, (upės vardo pirminė reikšmė - Galdapė „giluma, -gilumas, loma, lomuota vietovė“), 2 km į pietvakarius nuo Geldapės ežero. Miestas pavadintas pagal to paties pavadinimo upę. Per miestą eina geležinkelis ir plentas į Elką bei bei kelias Seinai-Ungura. Į šiaurę nuo miesto yra Geldapės-Gumbinės Lenkijos-Kaliningrado srities sienos perėja.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Geldapė yra sena sūduvių gyvenvietė, iki XIII a. su apylinkėmis buvo sūduvių Merūniškių žemės dalis. Nors 12601283 m. sūduviai atkakliai gynėsi nuo kryžiuočių, jų pilis galiausiai buvo užimta. Prie Geldapės išlikęs piliakalnis. 1570 m. gegužės 14 d. Geldapė gavo miesto teises. Priklausė Mažajai Lietuvai. Apie 1567 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, įkurta parapija. XVI a. aštuntame dešimtmetyje įsteigta pradžios mokykla, kurioje XIX a. – XX a. pirmoje pusėje 8 ar 9 mokytojai buvo lietuvininkų kilmės. Pamaldos laikytos lietuvių, lenkų (abiem iki XIX a. pab.) ir vokiečių kalbomis.

Daug Geldapės ir parapijos gyventojų, daugiausia lietuvininkų ir lenkų-mozūrų mirė per 17091711 m. didįjį marą bei badą. Po jo per didžiąją kolonizaciją apsigyveno vokiečių, ypač zalcburgiečių, daugėjo junkerių dvarų. 18181945 m. Geldapė – Mažosios Lietuvos apskrities centras. XIX a. pradžioje tapo amatų ir prekybos centru, garsėjo midaus, alaus gamyba. Nuo XIX a. veikė berniukų ir mergaičių gimnazijos. Aukštesniojoje miesto mokykloje mokyta ir lietuvių kalba.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Rusijos imperijos kariuomenė sugriovė apie 86 % miesto. Senamiestyje buvo didelė turgavietė, dvi evangelikų, liuteronų ir reformatų ir viena katalikų bažnyčios, sinagoga, rotušė, kelios įmonės. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Raudonoji armija sugriovė apie 90 % miesto pastatų. 1945 m. atiteko Lenkijai. 1945–1975 m. ir nuo 1999 m. pavieto (apskrities) centras.[1]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1818 m. ir 2004 m.
1818 m. 1880 m. 1900 m. 1914 m. 1925 m. 1939 m. 2000 m. 2004 m.
3 010 5 330 8 300 9 500 8 500 12 786 13 900 13 876


Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Geldapėje gimė:

18111822 m. superintendentu ir lietuviškų knygų cenzoriumi buvo lietuvių raštijos darbuotojas Jonas Gotfrydas Jordanas.

Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Geldapė priklauso Suvalkų specialiajai ekonominei zonai. Yra nedidelės medžio apdirbimo, popieriaus, maisto, siuvimo pramonės įmonės, ketaus liejykla.

Turizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Geldapė dėl greta esančios Romintos girios yra vienas pėsčiųjų ir dviračių turizmo centrų. Plėtojamas žiemos, vandens sportas. Miestas žinomas ir kaip kurortas, kuriame yra gydomieji mineraliniai vandenys, gydomasis purvas.

Išliko bažnyčios:

  • Švč. Mergelės Marijos Motinos, pastatyta 1590 m., perstatyta 17061717 m., restauruota 1984 m.
  • Šv. Leono Didžiojo, pastatyta 1894 m.

Miestai partneriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestai, su kuriais Geldapė yra užmezgusi partnerystės ryšius:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Albertas Juška, Algirdas Matulevičius, Martynas Purvinas. Geldapė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 494 psl.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Maria Biolik. Hydronymia Europaea: Die Namen der fließenden Gewässer im Flußgebiet des Pregel. Stuttgart: Steiner 1996, S. 65 °F., ISBN 3-515-06933-X.
  2. Hermann Frischbier. Preußisches Wörterbuch: ost- und westpreußische Provinzialismen in alphabetischer Folge. Bd. 1,2. Berlin: Enslin 1882-82, S. 245.
  3. Vilius Peteraitis. Mažoji Lietuva ir Tvanksta (Lithuania Minor and Tvanksta). Vilnius: Mažosios Lietuvos Fondas 1992, S. 195.
  4. Rozalia Przybytek. Hydronymia Europaea: Ortsnamen baltischer Herkunft im südlichen Teil Ostpreußens. Stuttgart: Steiner 1993, S. 74 °F., ISBN 3-515-06449-4.
  5. Gerhard Salemke. Lagepläne altprußischer Wallburganlagen der ehemaligen Provinz Ostpreußen. Gütersloh: Salemke 2005.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]