Garsenė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Garsenė
latv. Gārsene
Gārsenes muiža (4).jpg
Garsenės rūmai

Garsenė
56°6′5″ š. pl. 25°48′35″ r. ilg. / 56.10139°š. pl. 25.80972°r. ilg. / 56.10139; 25.80972 (Garsenė)Koordinatės: 56°6′5″ š. pl. 25°48′35″ r. ilg. / 56.10139°š. pl. 25.80972°r. ilg. / 56.10139; 25.80972 (Garsenė)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Latvijos vėliava Latvija
Istorinis regionas: Žiemgala Žiemgala
Savivaldybė: Aknystės savivaldybė
Valsčius: Garsenės valsčius
Gyventojų (2015): 236

Garšvinė (latv. Gārsene), Garsenė – miestelis Latvijoje, Žiemgaloje, Aknystės savivaldybėje, šalia plento Daugpilis-Ryga, 9 km į pietryčius nuo Aknystos, prie Lietuvos sienos, Garsenės pagasto centras. NUTS:LV kodas – 566200. 296 gyventojai (2000 m.).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Garšvinė pirmą kartą paminėta 1563 m. 1565 m. jau buvo bažnyčia, 1792 m. pastatyta nauja. Rusijos imperijos valdymo metais Garšvinės valsčius priklausė Kauno gubernijai. 1921 m. Lietuva Garšvinės valsčių ir kitas žemes iškeitė į Baltijos pajūrį. 1941 m. ir 19451949 m. rusų okupacinė valdžia į Sibirą ištrėmė 144 Garšvinės valsčiaus gyventojus.

Yra pradžios mokykla, paštas, kultūros namai, biblioteka, medicinos punktas, neoromaninė evangelikų liuteronų bažnyčia, statyta 1906 m., Kraštotyros muziejus. 1860 m. pastatyti, 1885 m. išplėsti dvaro sodybos neogotikiniai rūmai, arklidės, vandens malūnas, parkas.

Lietuviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Garšvinės apylinkės priklauso lietuvių etninių žemių plotui. Daug vietovardžių ir pavardžių lietuviškos kilmės. Oficialiais duomenimis, 1930 m. 14 % valsčiaus gyventojų buvo lietuviai (iš tiesų jų buvo daugiau). Maždaug iki 1950 namuose čia kalbėta lietuviškai. Asimiliaciją ypač skatino tai, kad vietos lietuviai, kaip ir latviai, buvo evangelikai liuteronai. Apie 1965 kraštotyrininkas J. Kulitanis parengė „Garšvinės šnektos žodyną“, 3300 latviškų žodžių išvertė į Garšvinės lietuvių šnektą (rankraštį saugo Latvijos nacionalinė biblioteka Rygoje). XXI a. pr. lietuviškai (uteniškių šnekta) dar kalbėjo vyresnieji Garšvinės valsčiaus Brunkenų, Indonių ir kitų kaimų gyventojai. Dauguma kitų lietuvių čia įsikūrė po Antrojo pasaulinio karo. 2000 m. lietuviai sudarė 5,1 % Garšvinės valsčiaus gyventojų.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kazimieras GaršvaGarsenė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 441 psl.