Kazimieras Garšva

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Kazimieras Garšva (g. 1950 m. lapkričio 11 d. Linkuvoje) – Lietuvos kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras, draugijos „Vilnija“ pirmininkas.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1973 m. baigė Vilniaus universitetą. 19731976 m. TSRS mokslų akademijos Kalbotyros instituto Maskvoje aspirantas. 1977 m. filologijos mokslų kandidatas.

Nuo 1973 m. Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotojas. 1990 m. Vilnijos draugijos kūrėjas, 19901995 m. ir nuo 1997 m. pirmininkas. 2016 m. apdovanotas ordino "Už nuopelnus Lietuvai", Karininko kryžiumi.[2]

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiria lietuvių kalbos tarmes, daugiausia paribio, bendrinės lietuvių kalbos fonetiką ir fonologiją, Lietuvos laisvės kovų istoriją. Yra aprašęs šiaurės vakarų panevėžiškių patarmę, Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos (Seinų krašto) lietuvių šnektas. Visuotinės lietuvių enciklopedijos straipsnių autorius.[3]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Priegaidės fonologinėje sistemoje (remiantis lietuvių kalba), 1977 m., rusų k.
  • Joniškėlio apylinkių šnektos tekstai, 1982 m.
  • Lietuvių kalbos gramatika rusų k., vienas autorių, 1985 m.
  • Kalbų ryšiai ir sąveikos, 1989 m.
  • Pietryčių Lietuvos autonomijos klausimai, 1990 m., 1991 m.
  • Lietuvos rytai, 1993 m.
  • Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, vienas autorių, 1994 m., 3 leid. 1997 m.
  • Armija Krajova Lietuvoje, 2 t. 1995-1999 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Pokalbis su „Vilnijos“ draugijos pirmininku Kazimieru Garšva“. alkas.lt. Nuoroda tikrinta 2 June 2018. 
  2. „Prezidentė apdovanojo Lietuvą garsinančius žmones“. www.lrp.lt. Nuoroda tikrinta 2 June 2018. 
  3. Algirdas Sabaliauskas. Kazimieras Garšva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 440 psl.