Ferruccio Busoni

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Feručas Buzonis
Ferruccio Busoni 01.jpg
F. Buzonis apie 1906 metus
Gimė: 1866 m. balandžio 1 d.
Empolis
Mirė: 1924 m. liepos 27 d. (58 metai)
Berlynas
Tautybė: italas
Tėvas: Ferdinando Busoni
Motina: Anna Weiss
Sutuoktinis(-ė): Gerda Sjöstrand
Veikla: Kompozitorius, pianistas, pedagogas, dirigentas ir muzikos teoretikas
Commons-logo.svg Vikiteka: Ferruccio BusoniVikiteka

Feručas Buzonis (it. Ferruccio Busoni, 1866 m. balandžio 1 d., Empolis – 1924 m. liepos 27 d., Berlynas) – XIX a. pb. ir XX a. pr. italų kompozitorius, pianistas, dirigentas, muzikos pedagogas ir teoretikas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Feručas Buzonis (pilnas vardas Feručas Dantė Mikelandželas Benvenutas) gimė 1866 m. balandžio 1 d. Empolyje muzikantų šeimoje. Jo tėvas Ferdinandas buvo klarnetistas ir motina Ana, kilusi iš Austrijos − pianistė. Po Feručo gimimo šeima persikėlė iš Toskanos į Triestą, kur 1873 m. Feručas pradėjo pianisto veiklą ir parašė pirmą žinomą savo kūrinį. Jis daugiausiai lavinosi savarankiškai padedamas tėvų ir tapo neblogu lingvistu. 1875 m. pravedė pirmąjį savo koncertą. Vėliau jis prisiminė „aš niekuomet neturėjau vaikystės“. Vos devynerių metų būdamas F. Buzonis pradėjo studijas Vienos konservatorijoje, tačiau ją paliko po dvejų metų nepatenkintas mokymo metodais. 1881 m. F. Buzonis pradėjo mokslus pas Vilhelmą Majerį Grace. V. Majeris mokė jį kompozicijos ir kontrapunkto, sukėlė ilgalaikį susižavėjimą Mocarto kūryba bei susidomėjimą misticizmu ir orientalistine filosofija. 1885−1888 m. F. Buzonis studijavo Leipcige, kur susipažino su F. Deliju, G. Maleriu, vokiečių muzikos leidėjais. Po to jis užėmė dėstytojo postą Helsinkio muzikos kolegijoje, kur jo pažįstamais tapo J. Sibelijus ir broliai Jarnefeltai. 1890 m. F. Buzonis laimėjo A. Rubinšteino prizą už grojimą pianinu ir kompoziciją Sankt Peterburge. Jis dėstė Maskvoje, kur vedė švedę Gerdą Šjostrand. Po to persikėlė į JAV, mokė Bostone ir Niujorke.

1894 m. F. Buzonis grįžo į Europą, apsistojo Berlyne. Iki 1914 m. jis aktyviai dalyvavo koncertinėje veikloje, vedė to laikmečio ir praeities kompozitorių (daugiausiai J. S. Bacho, L. van Betchoveno, F. Listo) koncertus, dėstė bei kūrė savo muziką. F. Buzonio ankstyvoji kūryba buvo romantinio stiliaus (pvz., „Sonata E minore“), brandžiojo stiliaus pasikeitimas prasidėjo su 1907 m. sukurtomis „Elegijomis“ pianinui. Jis propagavo A. Šionbergo, B. Bartoko, E. Varezo kūrybą. 1911 m. šešiais rečitaliais, dedikuotais F. Listo kūriniams, F. Buzonis sulaukė didelės šlovės savo pianisto talentu, tačiau ši šlovė užmaskavo jo kompozitoriaus veiklą ir jo operos „Vedybų pasirinkimas“ (Die Brautwahl) premjera 1912 m. praėjo beveik nepastebėta. Po koncertų turo Italijoje jam buvo pasiūlytas dėstytojo postas Bolonijos muzikos licėjuje, tačiau tuometinė Italijos muzikinė kultūra F. Buzonio netenkino ir jis greitu laiku šio posto (dėstė 1913−1915 m.) atsisakė. Italijai įstojus į Pirmąjį pasaulinį karą F. Buzonis persikėlė gyventi į neutralią Šveicariją. 1916 m. publikuotas jo muzikos teoretinis veikalas „Muzikos naujosios estetikos eskizas“ (Entwurf einer neuen Ästhetik der Tonkunst). Ciuriche jis sukūrė dvi sekančias savo operas „Arlekinas“ ir „Turandot“. 1920 m. įkūrus Veimaro respubliką F. Buzonis grįžo į Vokietiją, dėstė kompoziciją Berlyno meno akademijoje. F. Buzonis mirė 1924 m. liepos 27 d. Berlyne taip ir neužbaigęs savo ketvirtosios operos „Daktaras Faustas“. Vienu iš pažymėtinų jo kūrinių yra „Koncertas pianinui“ (1904), trunkantis daugiau nei valandą, kuriame panaudoti orkestras ir choras, ir reikalaujantis ypač daug pastangų iš solisto (pianinu). 1949 m. įsteigtas F. Buzonio vardo tarptautinis pianistų konkursas Bolcane.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka