F-1 varikliai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
2004 m. Scuderia Ferrari naudotas V10 variklis

F-1 varikliai šiame čempionate užima svarbią vietą ir nuo pat pirmojo sezono 1950 m. yra svarbi lenktynių taisyklių dalis.

Nuo 2014 m. sezone čempionate naudojami 1,6 litro keturtakčiai turbo 90° V6 varikliai.[1]

Dabartiniai varikliai pasiekia didelius sūkius – iki 15 000 per minutę.[2] Teoriškai sūkiai gali siekti ir 20 000 per minutę, tačiau yra apriboti taisyklėmis. Iki devintojo XX a. dešimtmečio Formulės 1 varikliai pasiekdavo iki 12 000 sūkių per minutę.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Alfa Romeo 158 naudotas turbokompresorinis V8 variklis pasiekdavo 425 AG

Per visą F-1 čempionato istoriją variklių specifikacija keitėsi atsižvelgiant į keičiamas taisykles.

1947–1953[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji Formulės 1 varikliai buvo 4,5 L atmosferiniai ir 1,5 L turbokompresoriniai. Pasiekiama galia buvo iki 600 AG (447 kW).

1954–1960[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuo laikotarpiu variklių tūris buvo sumažintas iki 2,5 L, o galia sumažėjo iki 290 AG. Nuo 1957 m. Indianapolis 500 lenktynėse varikliai buvo tokie: atmosferiniai iki 4,2 L ir turbokompresoriniai iki 2,8 L.

1961–1965[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1961 m. sezone buvo pristatyti nauji 1,5 L varikliai. Šiuo laikotarpiu visos komandos pradėjo naudoti automobilius su viduryje esančiais varikliais. Jų galia svyravo nuo 150 iki 225 AG.

1966–1986[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1966 m. FIA leido naudoti 3 L atmosferinius ir 1,5 L kompresinius variklius. Nors kai kurie gamintojai dar bandė likti ties didesniais varikliais, labiausiai išpopuliarėjo 2 L BRM ir Coventry-Climax V8 varikliai.

1977 m. sezone Renault pristatė savo naują Gordini V6 Turbo variklį, o jau 1980 m. šis kompanijos variklis konkuravo su Ford-Cosworth DFV, Ferrari ir Alfa Romeo varikliais. 1981 m. Ferrari pristatė savo visiškai naują turbokompresorinį variklį. 1985 m. beveik visos čempionato komandos naudojo konkurencingus turbokompresorinius variklius. Šiuo laikotarpiu varikliai pasiekė milžinišką galingumą – lenktynėse jie pasiekdavo 950–1000 AG.

1987–1988[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1987 m. buvo duotas dvejų metų pereinamasis laikotarpis prieš uždraudžiant lenktynėse naudoti turbokompresorinius variklius. Šiuo laikotarpiu buvo naudojami varikliai nuo 1,5 L iki 3,5 L. Šiuos du sezonus čempionate dar dominavo turbokompresoriniai varikliai.

1989–1994[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1991 m. Honda RA121E V12 variklis

Nuo 1989 m. sezono čempionate buvo uždrausti turbokompresoriniai varikliai, palikdami tik natūralaus įpurškimo 3,5 L variklius. Šiuo laikotarpiu dominavo V10 tipo varikliai, išvystantys 675–690 AG. 1994 m. čempionate naudotas Ferrari variklis siekė 820 AG galingumą su sūkiais iki 15 800 per minutę.[3]

1995–2005[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuo laikotarpiu lenktynėse buvo naudojami 3 L 650–950 AG galios varikliai. Nuo 1990 iki 1997 m. net penkis čempionų titulus laimėjo Renault variklius naudojančios komandos. Vėliau du čempionatus laimėjo Mercedes varikliai. 1996 m. Ferrari pakeitė savo variklį ir vietoj V12 pradėjo naudoti mažesnį ir lengvesnį V10 variklį. Jie siekė apie 800 AG galingumą.

2002 m. BMW variklis pasiekė 19 050 sūkių per minutę ir tapo pirmuoju varikliu 3 L V10 eroje perkopusiu 19 000 sūkių per minutę ribą.[4] Kitais metais BMW variklis pasiekė dar didesnę 19 200 sūkių per minutę ribą, 900 AG galingumą ir svėrė mažiau nei 91 kg.

2006–2013[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2006 m. variklių specifika pakeista į 90° V8 2,4 litrų, o minimalus svoris nustatytas ties 95 kg. Nepaisant sumažinto variklių tūrio, jų galingumas dažniausiai buvo didesnis. Toyota šių metų variklis siekė apie 740 AG ties 19 000 sūkių per minutę riba.[5]

2007 m. visos variklių specifikacijos buvo įšaldytos dvejiems metams siekiant sumažinti išlaidas jiems. 2009 m. variklių sūkiai sumažinti iki 18 000 per minutę, o kiekvienas lenktynininkas per sezoną galėjo sunaudoti tik 8 naujus variklius.[6]

2014–[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 2014 m. sezono FIA pakeitė iki tol naudotus 2,4 L V8 variklius į 1,6 L V6. Tuo pačiu buvo ribojamas kuro patekimo kiekis į variklį, siekiant padidinti čempionato ekologiškumo. Variklių sūkiai ribojami iki 15 000 per minutę, nors dėl patikimumo lenktynėse retai viršija 12 000 sūkių.[7]

2015 m. sezone į lenktynes sugrįžo Honda variklių gamintoja.[8]

Šiuo laikotarpiu į Formulės 1 čempionatą sugrįžo turbokompresoriniai varikliai, paskutinį kartą naudoti 1988 m,

Formulės 1 variklių pergalių skaičius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Statistika iki 2019 m. rugpjūčio 18 d.

Paryškinti šiuo metu lenktynėse naudojami varikliai.

Vieta Varikliai Pergalės
1 Italija Ferrari 236
2 Vokietija Mercedes 183
3 Jungtinės Amerikos Valstijos Ford 176
4 Prancūzija Renault 168
5 Japonija Honda 74
6 Jungtinė Karalystė Climax 40
7 Liuksemburgas TAG 25
8 Vokietija BMW 20
9 Jungtinė Karalystė BRM 18
10 Italija Alfa Romeo 12
11 Italija Maserati 11
11 Jungtinės Amerikos Valstijos Offenhauser 11
13 Jungtinė Karalystė Vanwall 9
14 Australija Repco 8
15 Japonija Mugen Honda 4
16 Prancūzija Matra 3
17 Vokietija Porsche 1
17 Jungtinė Karalystė Weslake 1

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]