Endriejavo kalvagūbris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Endriejavo kalvagūbriskalvagūbris, kalvotas ruožas Žemaičių aukštumos vakariniame pakraštyje, skiriantis Pajūrio žemumą nuo Rietavo lygumos.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Endriejavo kalvagūbris tęsiasi apie 30 km iš šiaurės į pietus nuo Minijos per Kulius, Endriejavą, Pajūralį iki Jūros upės vingio ties Šilale. Didžiausias aukštis 148,3 m – Žvaginių kalnas. Plotis iki 5 km. Endriejavo kalvagūbrio pietinis tęsinys - Vilkyškių kalvagūbris. Endriejavo kalvagūbris skiria Jūros ir Veiviržo baseinus.

Endriejavo kalvagūbris yra pirmoji kliūtis nuo jūros pažeme slenkančioms oro masėms, todėl ties juo metinis kritulių kiekis didžiausias Lietuvoje – daugiau, kaip 800 mm.

Geologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Endriejavo kalvagūbrį sudaro kelios lygiagrečios moreninių kalvų grandinės. Kalvos pailgos, nuolaidžiais šlaitais, susidariusios iš mažai riedulingo priesmėlio, kurį dengia moreninis priemolis. Tarp kalvų - pelkėti įlomiai. Endriejavo kalvagūbris susidarė ledyno pakraštyje susitvenkusiuose vandenyse.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Endriejavo kalvagūbris. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 507 psl.