Emilija Vileišienė

Emilija Jasmantaitė–Vileišienė
Gimė	1861 m. sausio 13 d. Kišiniove
Mirė	1935 m. rugpjūčio 26 d. (74 metai) Vilnius
Sutuoktinis (-ė)	Antanas Vileišis
Veikla	Lietuvos visuomenės veikėja ir labdarė
Žymūs apdovanojimai
Trečiojo laipsnio Vytauto Didžiojo ordinas (1933 m.)

Lietuvių mokslo draugijos suvažiavimas 1912 m. Iš kairės: antroje eilėje pirmas – Stasys Šilingas, antra – Emilija Šilingienė, trečias – Juozas Vokietaitis, penktas – Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, šešta – Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, septintas – Jonas Basanavičius, aštuntas – Kazimieras Prapuolenis, devintas – Antanas Vileišis, dešimta – Emilija Vileišienė, dvyliktas – Donatas Malinauskas; trečioje eilėje penktas – Martynas Yčas, aštunta – Liudvika Didžiulienė, dešimtas – Fabijonas Kemėšis. Iš dešinės: ketvirtoje eilėje pirmas – Mykolas Sleževičius, šeštas – Kazys Grinius; penktoje eilėje trečias – Jonas Vileišis, ketvirtas – Antanas Žmuidzinavičius.

Emilija Jasmantaitė–Vileišienė (1861 m. sausio 13 d. Kišiniove, Rusijos imperija – 1935 m. rugpjūčio 26 d. Vilniuje) – Lietuvos visuomenės veikėja ir labdarė.

Biografija

Gimė Rusijos imperijos kariuomenės karininko šeimoje. Nuo devynerių metų mokėsi Sankt Peterburgo kilmingųjų mergaičių institute. Anksti mirė motina, vėliau ir tėvas. Nuo 1879 m. kartu su broliu Jonu gyveno Kaukaze, o 1886 m. grįžo į Sankt Peterburgą, kur Emilija baigė gailestingųjų seserų kursus.

1897 m. E. Jasmantaitė persikėlė gyventi į Vilnių, ištekėjo už gydytojo ir visuomenės veikėjo Antano Vileišio. Ji taip pat įsijungė visuomeninę veiklą, dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos darbe, nuo 1904 m. globojo lietuvių teises gynusią Vilniaus lietuvių moksleivių kuopą (1911 m. pervadinta į Vilniaus „Aušros“ draugiją). 1913 m. E. Vileišienė buvo viena iš Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ steigėjų, 1914 m. kartu su kitais inicijavo Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą nukentėjusiems dėl karo šelpti ir buvo išrinkta šios organizacijos iždininke. Pirmasis pasaulinis karas itin pablogino ir taip ekonomiškai sunkiai besiverčiančių Vilniaus, Kauno ir kt. buvusių gubernijų gyventojų padėtį. Norint pagelbėti nukentėjusiems nuo karo, Rusijoje buvo įsteigtas Didžiosios kunigaikštytės Tatjanos komitetas, o Vilniuje įsikūrė jo skyrius. Emilija Vileišienė tapo šio komiteto nare, 1915 m. dalyvavo skyrių įgaliotinių suvažiavime Sankt Peterburge. Kaizerinės vokiečių kariuomenės užimtame Vilniuje ji ir toliau rūpinosi tautiečių padėtimi, daug kartų su įvairiais prašymais lankėsi miesto komendatūroje. 1916 m. liepos 18 d. kartu su Jonu Vileišiu, Antanu Smetona, Juozu Bakšiu, Jonu Basanavičiumi, Povilu Gaidelioniu ji buvo suimta ir tardoma dėl platinamų atsišaukimų prieš okupacinę vokiečių administracija.

1919 m. mirė vyras, bet, ir būdama našle, savo visuomeninės veiklos E. Vileišienė nesustabdė. Lenkų valdytame krašte ji įsijungė į Vilniaus lietuvių labdarybės draugijos darbą, globojo mokyklas, bendrabučius, senelių prieglaudas. 1928–1930 m. gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, rinko aukas ir siuntė jas į Vilniaus kraštą. Grįžusi užleido savo gyvenamuosius namus lietuviškam vaikų darželiui, 1932 m. šeimos biblioteką ir archyvą perdavė Lietuvių mokslo draugijai.

Įvertinimas

• Trečiojo laipsnio Vytauto Didžiojo ordinas (1933 m.)
• Vilniaus lietuvių studentų sąjungos garbės narė (1933 m.)
• Vytauto Didžiojo universiteto studentų korporacijos „Vilnija“ garbės nare (1934 m.)
• Vilniaus lietuvių katalikių Šv. Zitos moterų draugijos garbės pirmininkė

Šaltiniai

• Vileišienė–Jasmantaitė, Emilija // Nastazija Kairiūkštytė, Alma Gudonytė. Lietuvybės kovų verpetuose – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009; psl. 330–333
• Rasa Baškienė. Emilija Vileišienė – Lietuvos karalienė be sosto // www.bernardinai.lt; 2015 m., rugpjūčio 26 d.