Povilas Gaidelionis
| Povilas Gaidelionis | |
|---|---|
| Gimė | 1870 m. Buiviškiai (Saločių valsčius) |
| Mirė | 1935 m. liepos 1 d. (~65 metai) Kaunas |
| Veikla | Lietuvos visuomenės veikėjas ir pedagogas, redaktorius. |
Povilas Gaidelionis (1870 m. Buiviškiuose (Saločių valsčius, Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskritis, Rusijos imperija) – 1935 m. liepos 1 d. Kaune) – Lietuvos pedagogas ir visuomenės veikėjas, redaktorius.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mokėsi Panevėžio realinėje ir Mintaujos gimnazijose. Pastarojoje mokykloje įsteigė lietuvių gimnazistų „Kūdikio“ draugiją ir jai vadovavo. Sankt Peterburgo technologijos institute studijavo tiksliuosius mokslus ir chemiją, bet diplomo neįgijo.
1900 m. atvyko į Vilnių ir kurį laiką dirbo Žemės banke. 1904 m. įstojo į Lietuvių šelpimosi draugovę, 1905 m. – į „Vilniau kanklių“ draugiją, 1906 m. – į atkurtą „Žiburėlio“ draugiją. Nuo 1907 m. priklausė Lietuvių mokslo draugijai, tais pačiais metais Antanas Smetona pakvietė jį dirbti „Vilties“ redakcijon. Nuo 1909 m. dalyvavo Lietuvių kultūros draugijos „Rūta“ ir Lietuvių artistų sąjungos veikloje, vaidino scenoje. Priimtas į Lietuvių demokratų partiją, 1905 m. buvo išrinktas į jos Centro Komitetą. 1906–1907 m. buvo šios partijos organo „Lietuvos ūkininkas“ atsakinguoju redaktoriumi. 1922 m. redagavo laikraštį „Vilnietis“.
1915 m. kartu su kitais visuomenės veikėjais Jonu Basanavičiumi ir Mykolu Biržiška mieste įsteigė aukštesniąją mokyklą, pavadintą J. Basanavičiaus, M. Biržiškos ir P. Gaidelionio lietuvių gimnazijos kurso pamokos (1918 m. ji buvo pervadinta „Pirmąja Vilniaus vyrų gimnazija“, dabar tai – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija). Iki 1931 m. joje dėstė lietuvių kalbą, geografiją ir fiziką.
Vėliau dėl aukštosios mokyklos diplomo stokos buvo atleistas, persikėlė gyventi į Lietuvos respublikos laikinąją sostinę Kauną ir Švietimo ministerijoje buvo priimtas aukštųjų mokyklų inspektoriumi. Pablogėjus sveikatai, išėjo į pensiją.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Gaidelionis, Povilas // Nastazija Kairiūkštytė, Alma Gudonytė. Lietuvybės kovų verpetuose – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009; psl. 90–91